Bernardinai.lt

Kunigas Algirdas Toliatas – apie kapelionų pagalbą policijos pareigūnams

Turbūt dauguma suprantame, kad policijos darbas yra kupinas stresinių situacijų, pavojų ir sunkių sprendimų. Susidoroti su įtampa ir emociniu pareigūnų išsekimu, kitais pasitaikančiais sunkumais padeda nenuilstami jų pagalbininkai – kapelionai. Neretai jie pagelbėja iš naujo rasti prasmę savo darbe, išlikti sąžiningiems ir doriems net ir sudėtingose situacijose. Žurnalistas Vytautas Markevičius apie tai kalbina Lietuvos policijos kapelioną, kunigą Algirdą Toliatą. Kunigas, kapelionas, pasakodamas, kokią pagalbą teikia ir kokios jos dažniausiai reikia nelengvą policijos darbą dirbantiems pareigūnams, mano, kad pirmiausia reikalinga abipusė tarpusavio pagalba, nes, anot jo, angelai sargai ir visa tarnystė ginti teisingumą, apginti įstatymą pirmiausia remiasi moraliniu pagrindu. „Tiesa, šeima, tėvynė, supratimas – viso to pamatas yra dvasinis, dėl to labai svarbu, kad mes vieni kitus palaikytume ir tarpusavyje sukurtume pagarbos, pasitikėjimo erdvę. Manau, pirmiausia mūsų misija yra kurti, daryti kartu. Tokia pagalba – asmeninė, individuali, be abejo, reikalinga. Būna tokių atvejų, kai kyla klausimų, gyvenimiškų sunkumų, kartais apima kažkokios abejonės, tada norisi pasikalbėti. Policijos sistema turi psichologų skyrių, taip pat turi kapelionus. Tai ir mes, ir jie pagal savo kompetenciją stengiamės visą laiką atliepti tą poreikį“, – sako jis. Policijos kapelionas pažymi, kad kiekviena apskritis turi savo palydėtoją. „Ne veltui sakoma, kad ganytojas turi kvepėti savo avimis, būti šalia, būti ten, kur viskas vyksta, tai jausti ir koordinuoti, įtraukti ir kitus. Kapelionų misija nėra vien tik pačiam kurti tuos santykius. Mūsų darbe labai svarbu bendruomeniškumas, kaip aš sakau – tiltų statymas“, – įsitikinęs kun. A. Toliatas. Daugiau: www.bernardinai.lt

Linas Kojala – apie Irano įvykdytą Izraelio apšaudymą ir kandidatų į JAV viceprezidentus debatus

Visiška deeskalacija Artimuosiuose Rytuose neįmanoma – taip žinomas politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala vertina Irano įvykdytą Izraelio apšaudymą raketomis ir abiejų šalių, Izraelio ir Irano, grasinimus viena kitai atkeršyti. Ši Irano ataka buvo pagrindinė tema ir surengtuose respublikono Donaldo Trumpo ir demokratės Kamalos Harris kandidatų į JAV viceprezidentus JD Vance'o ir Timo Walzo debatuose. L. Kojalą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Šiųmetėje JAV rinkimų kampanijoje vyksta itin atkakli respublikono D. Trumpo ir demokratės K. Harris kova dėl Baltųjų rūmų. Kaip atrodė jų kandidatų į viceprezidentus debatai? „Debatai buvo gana civilizuoti, – sako L. Kojala, – abu kandidatai netgi rado progų vienas kitą šiek tiek pagirti ar pritarti vienas kito teiginiams. Tą retai matėme kandidatų į prezidentus debatų metu tarp Donaldo Trumpo ir Kamalos Harris. Tad, matyt, šie debatai buvo tokie, kuriuos galima vadinti ramiais. Taip pat galima konstatuoti faktą, kurį žinojome ir anksčiau iš istorinių aplinkybių, – kad reikšmingos įtakos rinkimų eigai, rinkiminei kampanijai ar visuomenės nuomonių tyrimams šie debatai neturės.“ Abu kandidatai kalbėjo apie konkrečius politikos klausimus: Artimuosius Rytus, klimato kaitą, ekonomiką. Ką abu kandidatai į viceprezidentus pasakė karščiausia tema – apie Irano įvykdytą raketų ataką prieš Izraelį? „Ne veltui tai buvo pirmasis klausimas, kurio sulaukė abu kandidatai, abu debatų dalyviai, nes, be abejo, tai yra karšta ir besivystanti tema. Mes išgirdome gana abstrakčius teiginius, kurie nerodo aiškios būsimos politikos krypties. Donaldo Trumpo bendražygis JD Vance'as pakartojo, kaip svarbu yra remti savo sąjungininką Izraelį. Taigi galime tikėtis, kad, jeigu respublikonai laimėtų rinkimus, JAV parama Izraeliui tikrai nemažėtų, galbūt ir sustiprėtų. Tai labai svarbus rinkiminės kampanijos akcentas, kurį pabrėžia tiek JD Vance'as, tiek Donaldas Trumpas. Demokratų pusėje bandoma šiek tiek balansuoti, ir tai girdėjome iš Timo Walzo. Viena vertus, pripažįstama, kad Izraelis neabejotinai turi teisę gintis po to, kai praėjusių metų spalio 7-ąją buvo užpultas ir keliama grėsmė Izraelio valstybės egzistavimui, – tai yra tiesiog akivaizdus faktas. Demokratų pusė norėtų labiau akcentuoti humanitarinę pagalbą Gazos Ruožo gyventojams ir tai, kad karo deeskalacija yra svarbiausias veiksnys, kad nukentėtų kiek įmanoma mažiau niekuo dėtų žmonių“, – teigia politologas. Kai kurios pasaulio šalys atvirai pasmerkė šią Irano ataką, tačiau tiek Izraelis, tiek Iranas toliau grasina vienas kitam. Kas padėtų deeskaluoti situaciją šiame viename karščiausių pasaulio taškų? L. Kojalos teigimu, nėra jokio greito sprendimo situaciją deeskaluoti, juo labiau kad iš esmės karas viena ar kita forma, didesniu ar mažesniu intensyvumu tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. „Tad tam tikra prasme esame ant parako statinės, – tvirtina Rytų Europos studijų centro vadovas. – Dabar, ko gero, Izraelis supranta, kad gali pakeisti regioninę geopolitinę situaciją sau palankia linkme. Dėl to matome Gazos Ruožo operaciją, kuria Izraelis tikėtųsi užsitikrinti saugumą. Taip pat reikėtų vertinti ir kitą aspektą – Izraelio įsiveržimą į Libaną, bandant atkurti galimybę daliai Izraelio piliečių, negalinčių gyventi tose teritorijose, kurios nuolatos yra apšaudomos būtent Libano „Hezbollah“ kovotojų, sugrįžti namo ir tokiu būdu sukurti saugumą visos Izraelio teritorijos atžvilgiu. Tad kol yra įsivaizdavimas, kad situacija gali pasikeisti vienai ar kitai pusei palankesne linkme, tol visiška deeskalacija atrodo gana sunkiai pasiekiamas tikslas. Juo labiau kad tuo pačiu metu, kai vyksta kariniai veiksmai, abi pusės tarsi rodo norą neleisti tam išvirsti į visiškai nekontroliuojamą konfliktą. Kitaip tariant, visiška deeskalacija yra neįmanoma, bet bent jau siekiama išvengti scenarijaus, kuris vestų prie karo, kuriame dalyvautų visi ir jau nebebūtų galimybės jį niekaip sustabdyti.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-kojala-visiska-deeskalacija-artimuosiuose-rytuose-neimanoma/.

Pokalbis su pareigūnu Mindaugu Akelaičiu apie Lietuvos policijos kasdienybę ir iššūkius

Spalio 2-oji – Policijos (Angelų sargų) diena – Lietuvos policijos profesinė šventė. Pirmą kartą Policijos diena Lietuvoje paminėta prieš daugiau nei šimtmetį – 1921-aisiais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 metų gruodžio 11 dieną buvo priimtas Lietuvos Respublikos policijos įstatymas. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje pašventinta policijos vėliava su įrašu „Įstatymas ir teisėtumas“ bei atkurta policijos pagerbimo diena – spalio 2-oji. Šia proga žurnalistas Vytautas Markevičius kalbina Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotoją Mindaugą Akelaitį, tarnaujantį policijoje jau ketvirtį amžiaus. „Kai kuriems kolegoms Angelų sargų diena taip pat yra ganėtinai įtempta. Policija siekia būti atvira organizacija, nori parodyti, kaip ji dirba, kaip veikia visuomenėje, todėl rengiame šventę. Dalis pareigūnų turi šiek tiek intensyviau padirbėti, nes policija kiekvieną minutę turi būti pasiruošusi padėti žmonėms. Todėl ši diena didelei daliai pareigūnų yra eilinė darbo diena, kai jie atlieka tiesioginį darbą. Mes jau esame įpratę, kad tik tam tikra dalis pareigūnų turi prabangą šiandien tikrai švęsti“, – prisipažįsta M. Akelaitis. Anot jo, pareigūnai jaučia didelį visuomenės dėmesį, o policijos matomumas verčia tobulėti, keistis, bandyti išspręsti savo vidines problemas arba darbo netobulumus. Policijos pareigūnai, pradedant uniforma, baigiant įvykiais, stresinėms situacijoms, kai žmonės kviečia į pagalbą, yra labai matomi. „Kai kuriais atvejais bendruomenės viduje pasigirsta kolegų nuogąstavimų arba nerimo ženklų, kad jie jaučiasi per daug stebimi, kai kada galbūt nepagrįstai kritikuojami, neįvertinus visų specifinių aplinkybių, su kuriomis tenka susidurti“, – sako M. Akelaitis. Pašnekovui atrodo, kad vienas svarbesnių dalykų dirbant policininko darbą yra klimatas kolektyve. „Per tą laikotarpį, kiek tarnauju policijoje, man esminis dalykas būdavo kolegų parama. Tai gali būti ir vadovas, ir tavo partneris, su kuriuo tenka dirbti ir naudotis vienu automobiliu. Policijoje turime ir psichologus, kurie yra pasirengę padėti tada, kai ištinka kritinės situacijos. Vyksta nemažai kvalifikacijos tobulinimo renginių, kuriuose pareigūnai gali tobulinti konfliktų sprendimų įgūdžius ar panašias problemas“, – teigia jis. Pareigūnas pripažįsta, kad pasitaiko komunikacinių iškraipymų. „Aš pirmiausia dėmesį kreipiu į patį artimiausią pareigūnų, dirbančių praktinį darbą, vadovą. Policijos sistema yra hierarchinė. Pavyzdžiui, policijos generalinis komisaras tikrai negalės pakalbėti su kiekvienu iš septynių tūkstančių policijos pareigūnų, lygiai taip pat kaip ir kokios nors Vilniaus apskrities policijos vadovas, kuriam pavaldūs per pusantro tūkstančio pareigūnų, nepakalbės su kiekvienu iš jų. Todėl labai svarbu koordinuoti nurodymus ir juos perduoti kiekvienam pareigūnui. Policijos bendruomenė turi uždarą feisbuko grupę, yra ir kitų neformalių formatų. Galų gale kai kada būna taip, kad tenka padirbėti su vienu arba kitu kolega individualiai. Visuomet reikia stengtis kuo aiškiau perteikti bet kokį sumanymą. Jeigu kalbama apie kažkokius pokyčius ar pareigūnams rūpimas temas, tai stengiesi neformaliai bendrauti. Man, kaip vienam iš vadovų, labai trūksta to tiesioginio ryšio, bet ir suprantu, kad tai ne visada fiziškai įmanoma. Tada stengiesi tai kompensuoti kitais būdais“, – sako Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojas M. Akelaitis. Daugiau:

Karybos eksperto Dariaus Antanaičio svarbiausių praėjusios savaitės pasaulio įvykių apžvalga

Augant įtampai Artimuosiuose Rytuose, JAV, taip pat Vokietija atšaukia savo ambasadų darbuotojus iš Libano ir ragina minėtų šalių piliečius kuo greičiau išvykti iš konfliktų regiono. Leidimas Ukrainai naudoti tolimojo nuotolio ginklus prieš Rusijos teritorijoje esančius strateginius taikinius kol kas negautas. Vladimiras Putinas paragino pakeisti Rusijos branduolinio atgrasymo doktriną. Šiuos ir kitus svarbiausius pasaulio įvykius komentuoja karybos ekspertas, atsargos majoras Darius Antanaitis. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Aštrėjant Izraelio ir „Hezbollah“ konfliktui, JAV valstybės departamentas ambasados Beirute darbuotojų šeimoms šeštadienį nurodė palikti šalį ir leido išvykti. Panašiai pasielgė Vokietija, kuri pareiškė, kad išveš diplomatų šeimas ir sumažins darbuotojų skaičių savo misijose Izraelyje, Libane ir Vakarų Krante. Izraelio kariuomenė šeštadienį paskelbė, kad per smūgį Beirute žuvo „Hezbollah“ lyderis Hassanas Nasrallah. Taip pat pranešama apie dar mažiausiai dviejų „Hezbollah“ vadų žūtį. „Izraelis dar kartą įrodė, kad puikiai išplėtota žvalgyba ir prevenciniai smūgiai yra tobula atgrasymo priemonė. Dabar praktiškai visa teroristinės grupuotės „Hezbollah“ vadovybė yra sunaikinta. Tai liudija, kad „Hezbollah“ praranda savo vertę ir galimybes. Kai mes kalbame apie vadovybės sunaikinimą, vadinasi, kalbame apie proto sunaikinimą. Tai yra žmonės, kurie galėjo planuoti, kurie galėjo daryti įtaką, kurie galėjo įsakyti, kurie turėjo ryšių“, – teigia D. Antanaitis. Anot jo, vadai yra labai vertingas taikinys. Izraelis praktiškai sunaikino „Hamas“ teroristinę grupuotę, o dabar praktiškai sunaikino „Hezbollah“ teroristinę grupuotę. „Nors mes dažnai abejojame, kad tai įmanoma padaryti, tačiau istorija daug kartų įrodė, jog teroristines grupuotes įmanoma sunaikinti sunaikinus jų vadovybę“, – sako karybos ekspertas. Vienas svarbiausių praėjusios savaitės įvykių – Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizitas JAV, jo susitikimas su Amerikos prezidentu Joe Bidenu, kandidatais į JAV prezidentus Kamala Harris ir Donaldu Trumpu, taip pat V. Zelenskio kalba Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje. Kokia šio vizito svarba, kokie rezultatai pasiekti ir nepasiekti? „Visų pirma mes nežinome, kas pasiekta ir kas nepasiekta. Viską sprendžiame iš nuogirdų ir nuomonių ar atgarsių. Tai, kas iš tikrųjų priimtina, nebus viešai paskelbta. Jeigu buvo sutarta dėl kažkokios ginkluotės, apie tai bus pranešta po to, kai ta ginkluotė bus panaudota, nes karas nėra realybės šou. Karui būdingas slaptumas, staigus judėjimas ir pan. Apie tai, ką mes matėme – man didžiausią įspūdį padarė, kad Donaldas Trumpas vis dėlto susitiko su Zelenskiu, nors prieš tai teigė, jog nesusitiks. Manau, tai yra labai teigiamas postūmis, nes kitu atveju tiesiog nebūtų susitikęs. O kas pasiekta ir kas nepasiekta? Galime spekuliuoti daug, bet nė vienas nebūsime teisus. Jeigu kalbame apie ilgojo nuotolio raketas, tai vėlgi turi būti procedūros – ar buvo suderintos procedūros panaudoti raketas. Nes jeigu tu duodi bet kuriam žmogui raketą – ką jis gali su ta raketa padaryti? Raketa turi būti valdoma – kas ją valdys? Todėl manau, bus labai panašiai, kaip ir su įvairios ginkluotės perdavimu Ukrainai“, – aiškina D. Antanaitis. Karybos eksperto tvirtinimu, mes puolame į paniką vien dėl to, kad patys sau nupiešėme kažkokį vaizdą: „Kalbėti apie prezidento Zelenskio vizito JAV metu pasiektus rezultatus turėtume be emocijų ir tuomet, kai pamatysime pokyčius mūšio lauke.“ V. Zelenskio vienas svarbiausių tikslų buvo gauti Vašingtono leidimą smogti tolimojo nuotolio ginklais taikiniams Rusijos teritorijoje. Kodėl jis kol kas negautas ir ar bus gautas – to nėra žinoma. Nors skelbiama, kad Ramšteino susitikime, kuriame ketina dalyvauti ir JAV prezidentas J. Bidenas, šis klausimas dar bus svarstomas. Vokietija penktadienį patvirtino spalio 10–12 dienomis vyksiantį J. Bideno vizitą, kurio metu bus surengtas tarptautinis susitikimas karinei paramai Ukrainai aptarti. „Man būtų keista, jeigu apie ginklų sistemų tiekimą Ukrainai būtų pranešta pompastiškai, panašiai kaip apie kokio nors naujo drabužių salono atidarymą. Aš labai abejoju, ar taip bus. Po kiekvieno susitikimo, kuris turėtų turėti slaptumo žymą, neturėtų kažkas išeiti ir pompastiškai pasakyti – dabar mes leidžiame Ukrainai naudoti tą ir tą. Todėl aš manau, reikia turėti santūrumo, rimties ir pabandyti tai suvokti“, – sako D. Antanaitis. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/d-antanaitis-izraelis-irode-kad-puikiai-ispletota-zvalgyba-ir-prevenciniai-smugiai-yra-tobula-atgrasymo-priemone/.

Sekmadienio meditacija. Rūta Kisielytė

XXVI eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_e26_s.html Šiandienos Evangelijos ištrauka man brangi tuo, kad jos didžioji dalis – vien Jėzaus žodžiai! Nauda ir sveikata širdžiai juos svarstyti. Pradžioje prabyla Jonas, atėjęs pas Mokytoją su skundu, nepasitenkinimu, nesuprasto jo asmens teisumo jausmu, gal ir su lūkesčiu: „Viešpatie, daryk tvarką! Aš taip teisingai manau, mano ketinimai tokie geri: Tu – teisiausias, aš irgi didžia dalimi teisus, nes nemaža Tavo šlovės spindulių dalis krenta ir ant manęs, todėl aplinkiniai tegu klauso, o jei ne – pasakysiu jiems, kad turės reikalų su aukštesniu ir mane palaikančiu, taip?“ Iš 2000 metų perspektyvos ne kartą skaičius ištrauką, kyla noras iš Jono kiek pasijuokti, kol nesuvokiu, jog tai yra beveik dažnos mano maldos kopija. Jėzus nelieka abejingas, nebylus. Matydamas, girdėdamas Jono, mano ir kitų – su nuodėme pradėtųjų jausmų, minčių ir ketinimų netvarką, girdėdamas šauksmą, būdamas gailestingas ateina padėti. Ne tam kitam, bet – aišku – man. Jėzus nedalyvauja apkalbose apie trečiuosius asmenis, nors draugiškai ir nesmerkdamas išklauso viso mano kvailumo. Kokias pamokas gaunu šiandien? Visų pirma Jėzus pakoreguoja matymą: negaišk laiko išgyvendamas, kad kitas nedaro kaip tu. Matyk, ką jis daro gera: Jėzaus vardu išvarinėjamus demonus (ir ne – bandomus išvarinėti, bet išvarinėjamus!). Ir čia įvyksta bene dviguba pergalė: tai matydama, pati džiaugiuosi ir dėl to gerai jaučiuosi. Tai atpažindama kitame, aš galiu ir jį paskatinti ir toliau eiti bei veikti Jėzaus vardu. Čia iškyla kiti Jėzaus žodžiai apie akį Evangelijoje pagal Matą: „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“ Jėzus, kaip mokytojas, gydytojas ir gelbėtojas – matydamas akių nesveikumą, gydo, kad manyje būtų daugiau šviesos. Antra pamoka, kuri man pačiai šįsyk buvo mąstymo dovana. Norisi priklausymą Mesijui naudoti kaip postamentą pareiškimams, nurodinėjimams. Kažkas viduje nori žmones atvesti pas Jėzų kaip avinus – aiškindamas, nurodinėdamas, rinkdamas pergales. Visgi panašu, kad Jėzus man sako: Lipk, mieloji, nuo to postamento, parodysiu tau kitą džiaugsmą – dėl priklausymo Mesijui priimti taurę vandens. Vandens juk paprastai nesiūlo tiems, kuriuos aukštai vertina, iš kurių daug tikimasi. Turbūt dažnai man ją duos iš pasigailėjimo ar kad užčiauptų bent trumpam evangelizacinį įkarštį. Tačiau kuo dažniau aš šioje pasipūtėlei nesmagioje vietoje išbūnu, tuo gausesnis neprarasiančiųjų savo užmokesčio būrys. Ilgas, regis, kelias iki tokio džiaugsmo. Trečioji pamoka, klausantis labai rimtų Jėzaus įspėjimų. Elgesys, kai nesugebu matyti kito daromo gero, kai piktnaudžiavimas galia, autoritetu – ir tam nebūtina būti direktoriumi ar vadovu – vertimas kitą elgtis kaip aš yra priešingas Dievo karalystės dvasiai, yra pragariškas ir pragaištingas. Įvardindamas jį papiktinimu Jėzus – Dievas – lyg ir vėl stoja skersai kelio Babelio bokšto užmačiai. Turbūt ir neskaičiusiems evangelijų žodžiai apie nukirstas galūnes ir išluptą akį yra žinomi, girdėti. Taip jau yra su mumis, ši Evangelijos ištrauka yra iškalbinga, kad mūsų spontaniškas dėmesys dažniausiai nepastebi reikšmingų dalykų ir užkimba už niekų. Sau į širdį deduosi, kad pragaras yra, jis baisus, ir nėra per didelės kainos už patekimą į Dievo karalystę. Maža to, Jėzus ne tik įspėjo ir mokė, bet – tą žinome – atidavė ne akį, ne galūnę ar dvi, o visą save, kad nuo tos blogio kvintesencijos, ar teisingiau – būvio, kur nepatenka, nėra patiriamas nė spindulėlis gėrio (kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta – vadinasi, tai amžina), kad nuo to apsaugotų ir – Kryžiumi – į Dievo karalystę duris mums atvertų. Daug vilties šioje ištraukoje, kai žinau, kad tas Jonas, kurio susireikšminimas pradžioje lyg prajuokino, leido pažiūrėt iš aukšto, kol nesuvokiau, kad visa tai skirta man pačiai, tai Jonas – mylimasis Jėzaus mokinys, apaštalas ir evangelistas, Paskutinės vakarienės metu laikęs galvą Jėzui ant širdies, vienintelis iš apaštalų buvęs prie Nukryžiuotojo sunkiąją valandą, kuris vėliau laiškuose rašys: „Mylimieji, Dievas – tai meilė“, „Vaikeliai, mylėkite vieni kitus.“ Man nereikia Jėzaus akivaizdoje vaidinti, kas nesu. Dievas tvarko tikrovę, o ne apsimetinėjimus. Galiu ir turiu ateiti, kokia esu. Kalbėtis, aptarti viską, kas mano širdyje. Skaitydami sesers Faustinos, pirmosios šio tūkstantmečio šventosios, gyvenusios ir Vilniuje, dienoraštį, matome, kaip labai Jėzų džiugina mūsų tiesumas ir paprastumas. Skaitydama Šventąjį Raštą, eidama išpažinties, tiesiai klausdama Jėzaus, aš gausiu gydymą, ugdymą tinkamoje vietoje ir tinkamu metu – atsakymus, o svarbiausia – kelią į Dievo karalystę. Rūta Kisielytė yra Vilniaus piligrimų centro projektų koordinatorė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-akis-taure-ir-dievo-karalyste/

Lietuvos mokytojai. Vilniaus Valdorfo mokyklos istorijos mokytojas Antanas Jonušas

„Mokytojas yra liga“, – paklaustas, ar pedagogo darbas yra profesija, o gal pašaukimas, taip teigia Vilniaus Valdorfo mokyklos istorijos mokytojas, Meilės Lukšienės premijos laureatas Antanas Jonušas. Dienraštis „Bernardinai.lt“ pradeda naują dokumentikos ciklą – „Mokytojai: nekasdieniai pasirinkimai ir kasdienės istorijos“. Pirmajame epizode 11-ąjį rugsėjį mokykloje pasitikęs A. Jonušas pasakoja, kaip pasirinko mokytojo profesiją, kodėl mokant istorijos būtina kalbėti apie tai, kas vyksta šiandien, ir svarsto, kaip keičiasi patys mokiniai bėgant laikui. A. Jonušą istorijos mokslas sudomino dar ankstyvose klasėse, jį įkvėpė novatoriškos, tarptautinės patirties turinti mokytoja. „Istorija mane pradėjo dominti nuo pat pradžių – 5–6 klasėje. Turėjau nuostabią istorijos mokytoją, kuri grįžo iš Amerikos ir atskleidė kitokį požiūrį į mokymąsi – mokydavomės statydami spektaklius, ir man tai labai patiko. Iš pradžių tai buvo tiesiog įdomūs pasakojimai ir vaidinimai, o vyresnėse klasėse supratau, jog tai ne tik pasakojimai apie praeitį, bet ir tokie, kurie padeda suprasti, kuo gyvename šiandien“, – pažintį su istorija prisimena mokytojas. Vėlesniais metais būtent mėgstamos istorijos pamokos ir autoritetu laikytas mokytojas padėjo apsispręsti dėl studijų krypties ir būsimo profesinio kelio, besitęsiančio dešimtį metų. „Dvyliktoje klasėje neturėjau nė žalio supratimo, ką noriu veikti baigęs mokyklą. Sekėsi daug dalykų, nors tikrai žinojau, kad nieko bendro neturėsiu su tiksliaisiais ar gamtos mokslais. Kaip labai rimtą variantą svarsčiau miškininkystę, kadangi patiko leisti laiką miške. Mokytojas iš Klaipėdos Vaidas Pamparas, dabartinis mano kolega, tapo pavyzdžiu žmogaus, kuris dirba darbą, kuriuo mėgaujamasi. Aš taip pat mėgau istoriją, todėl nusprendžiau pabandyti. Ir štai jau vienuolika metų esu čia“, – šypsosi A. Jonušas. Daugumos pedagogikos studijų absolventų kita stotele tampa darbas mokykloje, o A. Jonušo kelias netikėtai nukrypo į jūrą. „Baigęs pedagogikos studijas jaučiausi pasiruošęs tapti mokytoju. Puikiai baigiau universitetą, praktikavausi Berlyne, privačioje mokykloje su „Comenius“ mokytojų asistentų programa, todėl jaučiau, kad mano CV yra puikus – duokite man darbą. Skambinau visoms Vilniaus mokykloms iš eilės, ir niekam manęs nereikėjo. Reikėjo kažką daryti, todėl su žmona, tuo metu dar tik mergina, nusprendėme išvažiuoti padirbėti į jūrą – mano, kaip klaipėdiečio, aplinkoje buvo žmonių, dirbusių jūreiviais. Perėjome kursus ir išplaukėme į Airijos jūrą“, – pasakoja jis. Jūreivio karjera ilgai netruko – A. Jonušas sulaukė gerų žinių iš Lietuvos. „Dirbant jūroje parašė studijų draugas, kad tokia Valdorfo mokykla ieško istorijos mokytojo. Susirašėme, nors ir labai komplikuotai, nes jūroje ryšio dažniausiai nėra, galiausiai susitarėme. Kažkur tarp jūros ir Lietuvos“, – prisiminimais dalijasi A. Jonušas. Grįžęs į Lietuvą, A. Jonušas pradėjo darbą Vilniaus Valdorfo mokykloje. Toje pačioje vietoje pedagogas šiemet sutiko jau 11-ąjį rugsėjį. „Kai grįžau iš jūros ir atėjau mokyklą, supratau, kad esu Antanas, kuris yra jūroje ir kurio visi laukia – jau turėjau etiketę“, – šypsosi mokytojas. Pasak pašnekovo, pirmieji mokytojavimo metai kėlė nemenkų iššūkių: teko derinti ne tik naują profesinį vaidmenį, bet ir asmeninio gyvenimo pokyčius – tęsiamas studijas bei šeimos pagausėjimą. „Pirmi metai buvo labai sunkūs, nes susidūriau su realybe, kad esu nepatyręs, žalias mokytojas. Baigęs studijas, o ypač po praktikos užsienyje, galvojau, kad aš jau moku, bet pasirodė, visko reikia mokytis nuo nulio: tai tik pradžia, dabar vedu pamokas, ir tai nebe praktika. Buvo labai sunku, bet niekada nekilo minčių, kad tai ne man – daug mokiausi ir iki šiol tai darau. Tikiuosi, niekada nepasieksiu to taško, kai sau pasakysiu, kad dirbu gerai ir jau pasiekiau kažkokį lygį. Pirmi ir antri metai buvo ypatingi: mano sūnaus gimimas, nuostabi idėja stoti į magistrantūrą. Tuo pačiu metu studijavau, mokiausi ir auginau mažą vaiką“, – sako istorijos mokytojas. Kūrybinė komanda: Vakaris Vingilis, Lukas Karčiauskas, Kostas Kajėnas, Austėja Zovytė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/istorijos-mokytojas-a-jonusas-mokytojas-yra-liga. Projektą „Mokytojai: nekasdieniai pasirinkimai ir kasdienės istorijos“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 10 tūkst. eurų.

Pokalbis su Modestu Pitrėnu apie Nacionalinio simfoninio orkestro naująjį sezoną

„Ateikite ir nustebsite“, – tokiais žodžiais Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas kviečia klausytojus ir žiūrovus į 84-ojo sezono atidarymą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rugsėjo 28 dieną. Vadovas juokaudamas sako, kad norint pajusti tikrą orkestro dvasią neužtenka nusipirkti bilietą į vieną koncertą. Jų bus daug ir įvairių, su vietos ir pasaulio žvaigždėmis. Maestro M. Pitrėną kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Nors 84-asis sezonas nėra jubiliejinis, bet jis iš tikrųjų išsiskiria įvairių menininkų gausa ir savo spalvingumu. Kalbėsiu gal daugiau apie pirmąjį pusmetį, visų juk koncertų neišvardinsi, – pasakoja dirigentas M. Pitrėnas. – Laukia daug spalvingų susitikimų su jau orkestrui pažįstamais partneriais tapusiais solistais, dirigentais ir naujomis pasaulio žvaigždėmis. Manau, po mūsų pirmojo sezono atidarymo koncerto užmegsime ilgalaikę partnerystę su Varšuvos filharmonijos choru, kuris pirmą kartą vieši pas mus. Sezono atidarymo koncerte mes kartu su minėtu choru atliksime įspūdingą žymaus lenkų mistiko Karolio Szymanowskio trečiąją simfoniją „Daina apie naktį“.“ Šį sezoną bus surengtas dar vienas ypatingas koncertas spalio 12 dieną. Jis skirtas kompozitoriaus Felikso Bajoro jubiliejui. „Čia mums talkins netgi tarptautinės pajėgos. Žymus, įspūdingą karjerą pasiekęs smuikininkas Januszas Wawrowskis, beje, griežiantis paties Antonio Stradivari smuiku, pirmą kartą atliks Felikso Bajoro koncertą smuikui. Tadas Motiečius pirmą kartą grieš jo koncertą akordeonui. O antrojoje dalyje išgirsime man labai mielą oratoriją, kuri yra skirta kiek kitokiai nei simfoninio orkestro sudėčiai – styginių orkestrui ir chorui. Bus atliekami garsažodžiai iš Antano Baranausko kūrybos. Oratorija vadinasi „Po šituo stogu“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas M. Pitrėnas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/dirigentas-m-pitrenas-apie-nauja-filharmonijos-sezona-ateikite-ir-nustebsite/.

Pokalbis su politologu Linu Kojala apie svarbiausius rugsėjo pabaigos pasaulio politinius įvykius

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis susitiko su JAV prezidentu Joe Bidenu ir kandidate į prezidentus Kamala Harris, šiandien susitiks su Donaldu Trumpu. Rusija vėl bando panaudoti branduolinio šantažo kortą. Antrosios konferencijos dėl taikos Ukrainoje likimas lieka neaiškus. Šiuos ir kitus svarbius tarptautinius klausimus komentuoja politologas, Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Tarp svarbiausių šios savaitės įvykių – vykstanti Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja ir Ukrainos prezidento V. Zelenskio vizitas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jis pristato Ukrainos pergalės planą. Naujausia žinia – kad D. Trumpas šiandien Niujorke susitiks su V. Zelenskiu. L. Kojalos teigimu, tai labai svarbi žinia, nes V. Zelenskio vizitas Jungtinėse Valstijose kol kas labai stipriai koncentravosi į Demokratų partiją. „Tai natūralu, nes prezidentas Joe Bidenas atstovavo šiai partijai, viceprezidentė Kamala Harris – taip pat. Zelenskis taip pat susitiko su kai kuriais atstovais Pensilvanijos valstijoje, senatoriumi ir Kongreso nariu, kurie taip pat buvo šios politinės jėgos atstovai, tarsi palikdamas respublikonus nuošalyje. Jeigu taip būtų klostęsi iki pat vizito pabaigos, būtų galima spekuliuoti, ir tai jau darė dalis respublikonų. Jie sakė, kad Zelenskis aiškiai indikuoja, kad su demokratais jam sekasi siekti bendrų tikslų, o su respublikonais – ne. Kadangi dabar pats rinkimų kampanijos įkarštis, be abejo, tos emocijos persilieja ir į pačią rinkiminę kampaniją, ir tai galėtų pakenkti Ukrainos interesams, ypač jeigu rinkimuose gerai pasirodytų respublikonų kandidatas“, – teigia politologas. Kas šiandien daugiau žinoma apie V. Zelenskio susitikimą su J. Bidenu ir K. Harris? „Yra žinoma, kad Joe Bidenas ir Kamala Harris labai aiškiai indikavo, kad parama Ukrainai nesustos ir kad tai yra labai didelis prioritetas. Taip pat buvo panaudoti papildomi ištekliai, kurie anksčiau buvo skirti Kongreso. Turiu galvoje finansinius išteklius, kad parama toliau būtų teikiama labai konkrečiomis formomis, t. y. ginkluotės sistemomis, amunicija ir kitomis priemonėmis, kurios šiandien yra tokios būtinos Ukrainai. Tačiau mes matome tam tikrą tęstinumą tų veiksmų, kurie buvo atlikti ir iki šiol. Neturime žinių, nėra pranešta, kad Joe Bideno administracija sutiktų leisti Ukrainai naudoti tolimojo nuotolio raketas taikiniams giliai Rusijos teritorijoje. Kol kas, kaip žinome, Vašingtonas labai atsargiai žiūri į tokią galimybę, nors Ukraina to labai prašo, ir Zelenskis Vašingtone taip pat ne kartą tai kartojo. Tačiau tokio oficialaus sprendimo kol kas nėra. Tiesa, tai nesumenkina vilties, kad jis galiausiai bus priimtas pačiu artimiausiu metu, bet nebūtinai Zelenskiui viešint Jungtinėse Valstijose“, – komentuoja Rytų Europos studijų centro direktorius L. Kojala. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-kojala-putino-siekis-perziureti-branduolinio-ginklo-panaudojimo-planus-yra-branduolinis-santazas/.