Bernardinai.lt

Finansų ministrė Gintarė Skaistė – apie galimybę įsigyti gynybos obligacijų

Spalio 1-ąją įsigaliojus naujo Gynybos fondo įstatymui, šalies gyventojai, įmonės ir organizacijos gali remti krašto apsaugą atlikdami pervedimus internetu. Nuo spalio 10-osios galima įsigyti gynybos obligacijų. Pasak finansų ministrės GINTARĖS SKAISTĖS, žmonės ir verslai galėtų krašto apsaugos poreikiams paskolinti pigiau, nei Lietuvos valstybė skolinasi rinkose. Ministrę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Formuojant gynybos fondą buvo sutarta, kiek reikia lėšų krašto apsaugos finansavimui ilguoju laikotarpiu. Tam buvo pasirinkti keli būdai. Didžioji dalis atkeliaus iš mokestinių pajamų pakeitimo. Taip pat buvo nutarta sudaryti galimybę skirti savanorišką paramą per gynybos fondą ir išleisti gynybos obligacijas. Jas platinant, žmonės galėtų paskolinti krašto apsaugos poreikiams pigiau, nei kad valstybė skolinasi rinkose“, – teigia finansų ministrė. Už šią naują vienų metų trukmės emisiją bus mokama 2 proc. metinių palūkanų. „Tiems žmonėms, kurie nori gauti didžiausią grąžą, yra įvairių finansinių instrumentų. Pastarasis instrumentas buvo sukurtas tiems, kurie nori prisidėti būtent prie krašto apsaugos finansavimo negaudami didžiausios grąžos, bet skirdami savo lėšų, paskolindami pigiau, nei kad valstybė skolintųsi tarptautinėse rinkose. Pažvelgsime, kiek yra žmonių, norinčių šiame instrumente dalyvauti“, – aiškina G. Skaistė. Kokią sumą tokiu būdu tikimasi pasiskolinti iš žmonių? „Anksčiau, išleidus Vyriausybės taupymo lakštus, jas įsigyjančių žmonių skaičius buvo nemažas. Vėliau ta paklausa šiek tiek prislopo. Gynybos obligacijos yra naujas instrumentas. Daugelis žmonių išsakė tokios praktikos lūkestį“, – teigia ministrė. Prisidėti prie šalies saugumo stiprinimo, įsigyjant gynybos obligacijų, gali kiekvienas – tiek žmonės, tiek verslas, tiek įvairios organizacijos. Ką reikėtų žinoti eiliniam žmogui, norinčiam tokiu būdu prisidėti prie mūsų šalies gynybos stiprinimo? „Gynybos obligacijos bus išleistos Vyriausybės taupymo lakštų pavidalu. Jų bus galima įsigyti per du pagrindinius komercinius bankus: „Swedbank“ ir SEB. Tai bus galima padaryti per gynybos fondo tinklalapį, kuriame bus nuoroda į šiuos du bankus. Ten keleto mygtukų paspaudimu bus galima atlikti tas procedūras ir įsigyti gynybos obligacijų“, – procedūrą aiškina finansų ministrė G. Skaistė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/finansu-ministre-g-skaiste-isigyjant-gynybos-obligaciju-galima-savanoriskai-paremti-krasto-apsauga/.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis – apie arkivysk. Rolando Makricko skyrimą kardinolu

Tai dovana Bažnyčiai ir Lietuvai – tokiais žodžiais Vilniaus arkivyskupas emeritas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis kalba apie arkivyskupo Rolando Makricko skyrimą kardinolu. Jis aukštai vertina arkivyskupo pastoracinį, diplomatinį bei mokslinį darbą ir sako, kad tai yra atsidavimo tikėjimui pavyzdys. Jo Eminenciją kard. A. J. Bačkį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Kaip ir visi kiti, sutikau šią žinią su dideliu džiaugsmu – kad popiežius Pranciškus, įvertinęs Rolando Makricko intelektualines, dvasines savybes, ištikimą tarnystę Šventojo Sosto tarnyboje, įtraukė jį į kardinolų kolegiją, kurios viena iš pareigų yra išrinkti būsimą popiežių. Šiuo metu Rolandas Makrickas gali padėti Šventajam Tėvui tvarkyti kasdienius Bažnyčios reikalus, ką jis ir daro iki šiol. Pažįstu jį kaip energingą, dvasingą, konkretų žmogų. Prisimenu, kaip ruošėmės Bažnyčios du tūkstantųjų metų jubiliejui. Rolandas Makrickas vadovavo sukurtam komitetui ir parodė didelį užsidegimą, uolumą, kartu ir didelį rūpinimąsi žmonėmis. Išleido tuomet maldaknygę, įvairios kitos medžiagos. Man labai patiko jo organizuotumas, o kartu ir dvasinis polėkis“, – pasakodamas, kaip sutiko žinią, kad tarp 21-o popiežiaus Pranciškaus paskelbto naujo kardinolo yra jam gerai pažįstamas arkivysk. R. Makrickas, tikina kard. A. J. Bačkis. Kokia tai žinia Lietuvai, Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, arkivyskupo gimtiesiems Biržams, kad toks jaunas arkivyskupas paskelbtas kardinolu? „Aš tikiu, kad daug kas nustebo, – svarsto kard. A. J. Bačkis. – Manau, daugelis išgyveno džiaugsmą, pasididžiavimą. Tokie jausmai kilo visų žmonių širdyse. Žinoma, tai labai svarbu arkivyskupo artimiesiems, Biržų tikintiesiems, visam Biržų kraštui, taip pat visai Lietuvai. Tikrai šį žmogų galima vertinti kaip dovaną – kaip dovaną sau pačiam, dovaną Lietuvai. Kita vertus, aš drįstu sakyti – jis yra Lietuvos dovana Šventajam Sostui, nes lietuvis prisidės prie visuotinės Bažnyčios reikalų sprendimo, turės savo balsą, o mes jo asmenyje turėsime užtarėją.“ Kardinolo teigimu, atrinkdamas kandidatus į kardinolus popiežius turi visišką pasirinkimo laisvę: „Kiekvienas popiežius savaip sprendžia, turi savo kriterijus. Manau, popiežius Pranciškus pasirinkdamas padėjėjus  – kardinolus – iš visų kraštų parodė savo dėmesį ypač mažiems kraštams, tolimiems kraštams, apskritai mažutėliams. Tai jis padarė, jis juos parinko. Šiandien kardinolų kolegijoje jau bus atstovaujama Bažnyčia visame pasaulyje, visuose kontinentuose. Kolegijai labai svarbus vaidmuo tenka renkant būsimą popiežių.“ Kard. A. J. Bačkis kardinolui R. Makrickui linki: „Aš jam linkiu Dievo Motinos globos, kad nepaskęstų kasdieniuose rūpesčiuose, kad išlaikytų dvasinį uolumą, rūpestį visais žmonėmis, kurie lankosi bazilikoje. Svarbu būti ištikimiems ir niekad neprarasti vilties, kai atsiranda sunkumų. Manau, kad Dievas jam padės eiti tuo keliu.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kardinolas-a-j-backis-arkivyskupo-r-makricko-skyrimas-kardinolu-yra-dovana-baznyciai-ir-lietuvai/.

Kunigas brolis domininkonas Jokūbas Marija Goštautas pasakoja apie Rožinį

Spalio mėnuo Bažnyčios liturginiame kalendoriuje skirtas Švč. Mergelės Marijos Rožinio maldai. Daugelis šią maldą žino senovišku, bet vis dar dažnai vartojamu pavadinimu – Rožančius. Bet dažniau šiuo žodžiu nusakomas maldos įrankis – karoliukų vėrinys su kryželiu, kuriame dar gali būti ir Mergelės Marijos ar kurio nors kito šventojo medalikėlis. Rožinis – viena populiariausių ir mylimiausių Lietuvos katalikų maldų, kurią dažniausiai išmoko mamos ir močiutės. Jos kasdiene malda į Dievo Motiną prašo užtarti savo šeimas prieš Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, paveda jos globai savo džiaugsmus ir rūpesčius. Rožinis – ne vien moterų malda – jį šimtmečius meldžiasi ir vyrai: šeimų tėvai, kariai, vienuoliai ir popiežiai. Apie Rožinio maldą, jos tradiciją ir Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės šventę žurnalistui Vytautui Markevičiui pasakoja vienuolis dominikonas kunigas Jokūbas Marija Goštautas OP. „Rožinis man yra kasdienė malda, tam tikra stotelė dienoje, kai aš galiu atsitraukti nuo daugybės darbų, rūpesčių, minčių ir prisiglausti prie Mamos. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas būti Kristaus nešėju. Rožinio malda, kuri yra Kristaus gyvenimo slėpinių apmąstymas, mus moko nešiotis Kristų savyje, Jį apmąstyti, Juo gyventi. Ši malda yra ėjimas per Kristaus gyvenimą su Jo mama. Tam tikra prasme Marija tampa ir mūsų Motina“, – sako kun. J. M. Goštautas OP. Kodėl visas spalio mėnuo Bažnyčios liturginiame kalendoriuje skirtas Švč. Mergelės Marijos Rožinio maldai? Juk ir taip dauguma tikinčiųjų kasdien meldžiasi Rožinį. „Žodis „dauguma“ man šiek tiek užkliūva... – sako kun. J. M. Goštautas OP. – Kad daug katalikų meldžiasi Rožinio maldą, tikrai sutinku, bet ar dauguma – abejoju. Spalis, kaip Rožinio mėnuo, man asocijuojasi su gyvenimiškais dalykais. Mes puikiai žinome, kad vitaminų gauname per kasdienį maistą, bet kartą ar keletą kartų per metus mums reikalingas specialus vitaminų kursas – ar po žiemos, ar rudenį. Taip yra ir su liturginiu Rožinio mėnesiu spalį – štai yra vienas metų mėnuo, kurio metu išgyvename intensyvų laiką, sukoncentruotą būtent Rožinio maldai. Taigi, tai yra intensyvus laikas sugrįžti prie šios maldos – ne tik melstis, bet ir apmąstyti, kokią vietą Rožinio malda užima mūsų Bažnyčioje. Tai ypatingas vitaminų kursas, kurį išgyvename kartą per metus. O tie, kurie meldžiasi kasdien, man atrodo, tikrai neišsigąs dar vienos galimybės – dar labiau atrasti Rožinio maldos grožį.“ Dvasininko teigimu, kartais įprasti dalykai mums tarsi atšimpa, todėl reikia iš naujo juos permąstyti, netgi tuos, kuriuos darome kasdien. „Nuostabu, kad šiais metais spalio 7 dieną, kai švenčiame Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės šventę, popiežius Pranciškus paprašė ją skirti Rožinio maldai už taiką ir už dabar vykstantį Sinodą“, – priduria kun. J. M. Goštautas OP. Pasakodamas, kas lėmė, kad Bažnyčios liturginiame kalendoriuje atsirado Rožinio Mergelės Marijos šventė, dominikonas vienuolis teigia, kad spalio 7-ojoje slypi vienas ypatingas įvykis: „XVI amžiuje Europa patyrė didelę grėsmę iš Turkų (Osmanų) imperijos, kai ji sparčiai plėtėsi,ir grėsė didžiulė invazija į Europą. Vyko aršūs susirėmimai mūšiuose. 1751-ųjų spalio 7-ąją įvyko didelis jūrų mūšis, vadinamas Lepanto mūšiu. Jį laimėjo jungtinės Europos karinės pajėgos: popiežiaus valstybė, Ispanija, Maltos ordinas, Genuja, Toskana, Venecijos respublika ir kai kurios kitos Italijos valstybės – Šventoji lyga. Kaip šis įvykis susijęs su Rožinio malda? Šventosios lygos laivynas buvo gerokai mažesnis už turkų laivyną, situacija buvo kritiškai grėsminga. Tuometinis popiežius Pijus V (beje, dominikonas) dar prieš lemtingąjį mūšį paskelbė katalikams prašymą, netgi reikalavimą, kad visi melstųsi Rožinį, prašydami Mergelės Marijos užtarimo. Ir jis pats, parpuolęs ant kelių, dieną ir naktį meldėsi Rožinį. Įvyko stebuklas – mūšis buvo laimėtas. Toji žinia popiežiaus dar nebuvo pasiekusi iš mūšio vietos, bet jis stebuklingai buvo informuotas – patyrė apreiškimą, viziją, kad mūšį laimėjo europiečiai, turkų ginkluotosios pajėgos buvo nustumtos. Popiežius Pijus V Mergelei Marijai suteikė Nugalėtojos titulą, o jo įpėdinis, popiežius Grigalius XIII, bule – oficialiu Bažnyčios įsakymu – įvedė Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės šventę, kurią iki šių dienų ir švenčiame pergalės Lepanto mūšyje dieną – spalio 7-ąją. Taip prisimename Mergelės Marijos užtarimą šiame mūšyje ir dėkojame jai už Europos apsaugojimą nuo turkų invazijos.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/dominikonas-kun-j-m-gostautas-op-rozinio-malda-man-tai-prisiglaudimas-prie-mamos/.

Islamo ekspertas Egdūnas Račius – apie Izraelio ir Palestinos konflikto ištakas ir prognozes

Situacija Artimuosiuose Rytuose išlieka sudėtinga ir sunkiai prognozuojama – taip dabartinę padėtį regione vertina politologas, islamo ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius. „Jeigu mes kalbame apie trumpalaikę perspektyvą, atsakymas yra – tos įtampos liktų. Sumažėtų karinių, kitų veiksmų. Tačiau jeigu kalbame apie ilgalaikę perspektyvą, reikia turėti galvoje situacijos trapumą, kuri yra nepalanki žydų valstybei“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja prof. E. Račius. Lygiai prieš metus spalio 7 dieną Gazos Ruožo palestiniečių islamistų grupuotė „Hamas“ netikėtai užpuolė Izraelį, įsiverždama į jo teritoriją ir vykdydama raketų atakas. Prof. E. Račiaus teigimu, šis konfliktas yra ilgaamžis, jis nėra naujas: „Tai, kas įvyko prieš metus, gal kažkas laikytų precedento neturinčiu išpuoliu, nes buvo labai daug žuvusiųjų, pagrobtų žmonių, bet tai nėra didelė naujiena net skaičiuojant žuvusiuosius. Iš tikrųjų tai, kas įvyko spalio 7 dieną, tėra lašas jūroje, lyginant su tomis dešimtimis, jei ne šimtais tūkstančių per visą šį konfliktą žuvusių žmonių abiejose pusėse.“ Prof. E. Račių kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Sakyčiau, kad į šį konfliktą galime žiūrėti per dvejopą prizmę. Viena galėtų būti įvardijama kaip tautų apsisprendimo teisė, kita galėtų būti vertinama kaip kolonializmas ar kolonizavimas – abi prizmės yra susijusios. Jau daugiau nei prieš šimtą metų britai ir prancūzai labai voliuntaristiškai, savanaudiškai nusprendė, kaip turėtų atrodyti politinis regiono, kurį galime įvardyti Palestina, žemėlapis. Tada buvo nuspręsta į Palestiną įleisti Europos žydus, norinčius persikelti į įsivaizduojamą šventąją žemę, kurioje galėtų kurti, kaip tuo metu buvo įvardyta, nacionalinius namus. Apie žydų valstybę, Izraelį, moderniąja prasme tuo metu dar nebuvo kalbama. Tačiau greitai paaiškėjo, kad Europos žydai, kurie kėlėsi į Palestiną, svajojo apie suverenią valstybę. Čia galime prisiminti ir tuos imperialistinius, kolonialistinius britų ir prancūzų kėslus. Tai jau susiję su tautų apsisprendimo teise. Galiausiai, kaip žinome, po Antrojo pasaulinio karo žydams buvo leista Palestinoje įkurti valstybę – savo pagrindais europietišką. Turiu galvoje, kad ją pirmiausia kūrė Europos žydai“, – pasakoja prof. E. Račius. Jo teigimu, žmones, kurie šimtmečiais gyveno toje teritorijoje, turime vadinti palestiniečiais. Tačiau tų teritorijų gyventojai, deja, nesuskubo tuo metu sukurti savo valstybės, įtraukdami ir žydus, naujakurius. Ta valstybė vėliau turbūt net turėjo būti vadinama Palestina. „Tai čia, matyt, yra pati pradžių pradžia, kuri, kaip sakau, jau yra ilgiau nei šimtą metų besitęsianti istorija, – kalba islamo ekspertas. – Dekolonizavimas tarsi ir neįvyko, tačiau, kad ir kaip ten būtų, tai yra britų ir prancūzų nuopelnas ar nusikaltimas, nelygu iš kurios pusės žiūrėsime, – kad pirmiausia buvo leista žydams iš Europos keltis į Palestiną, o tada, vienaip ar kitaip užėmus žemes, sukūrus bendruomenes, įkurti Izraelio valstybę ir turėti savo visuomenę. Šis konfliktas buvo užkoduotas, ir jis tebelieka, nes ta antroji pusė, dabar jau vadinama palestiniečiais, taip ir negavo galimybės dar tada, kai pradėjo svajoti apie valstybingumą, sukurti savo valstybės. Todėl mes matome daugybinius karus pirmiausia tarp arabų valstybių, kitų suverenių arabų šalių ir žydų valstybės. Tų labai brutalių karų buvo ne vienas, ir jie turėjo gilias pasekmes.“ Profesorius primena 1967 metų karą, kai Izraelis užgrobė iš Sirijos Golano aukštumas, iš Jordanijos – Vakarų Krantą su Rytų Jeruzale, o iš Egipto – Gazos Ruožą. Nuo to laiko, anot jo, jau reikia kalbėti apie naują konflikto fazę. „Vadinasi, palestiniečiai ne tik neturėjo galimybės sukurti savo valstybės, bet taip pat tapo okupuota teritorija. Matyt, kalti čia jau nebe britai ar prancūzai – dabar jau kalbame apie okupacinę situaciją, kokių pasaulyje yra daugybė“, – tikina prof. E. Račius. Stebint įvykius Artimųjų Rytų regione, kokia yra didžiausių ir įtakingiausių pasaulio valstybių reakcija į šį konfliktą? „Turbūt daugelio akys krypsta į Jungtines Valstijas, kurios ilgą laiką, dešimtmečiais, deklaravo esančios laisvės, apsisprendimo, demokratijos pusėje. Štai čia yra tam tikras paradoksas, kai po palestiniečių įvykdyto nelemto išpuolio Izraelis visa jėga užgriuvo Gazos Ruožą ir iš karto paaiškėjo, kad palestiniečių civilių gyvybės nėra tausojamos Izraeliui vykdant karinę operaciją. Tapo akivaizdu, kad bus labai daug civilių aukų, dabar mes jau skaičiuojame beveik 42 tūkstančius žuvusių palestiniečių. Jei kas nors nori palyginti su konflikto Ukrainoje statistika – tai tiesiog nelygintini skaičiai...“ – aiškina prof. E. Račius. Jo teigimu, Jungtinės Valstijos turi daug interesų regione ir savo strateginio partnerio Izraelio, žinoma, nenori apleisti. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/prof-e-racius-situacija-artimuosiuose-rytuose-islieka-sudetinga-ir-sunkiai-prognozuojama/.

Politologo Giedriaus Česnako įžvalgos apie praėjusios ir prasidedančios savaitės svarbesnius tarptautinius įvykius

Karinio konflikto Artimuosiuose Rytuose sprendimas žymia dalimi priklauso nuo Izraelio ir jo rėmėjų laikysenos. Pasaulio bendruomenės ir palestiniečių požiūriai į grupuotes „Hamas“ ir „Hezbollah“ skiriasi iš esmės. Karas Artimuosiuose Rytuose neigiamai veikia Europos gyventojų nuotaikas. Šiuos ir kitus aktualius užsienio politikos klausimus dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Spalio 1 dieną Iranas smogė Izraeliui maždaug 200 raketų. Tai buvo antrasis tiesioginis Teherano išpuolis per mažiau nei šešis mėnesius. Po ankstesnio Irano smūgio, kuris buvo suduotas balandį, JAV pareigūnai amerikiečių žiniasklaidos priemonėms sakė, kad Izraelis savo ruožtu sudavė atsakomąjį smūgį Islamo Respublikai. Dabar šis konfliktas pasiekė karščiausią tašką. Kas paskatintų arba privertų abi puses deeskaluoti situaciją? „Manyčiau, kad šiuo metu viskas priklausys nuo to, kokį atsakomąjį smūgį po Irano atakos smogs Izraelis. Tai bus gana ryškus ir stiprus signalas Iranui. Jeigu smūgis bus santykinai silpnas, nutaikytas ne į strateginius objektus, tai Iranas interpretuos kaip dabartinės situacijos įšaldymą. Iranas ir jo remiamos grupuotės „Hamas“ bei „Hezbollah“ šiuo metu tikrai norėtų, kad Izraelis sustabdytų savo veiksmus prieš „Hamas“ tiek Libane, tiek Izraelio teritorijoje. Šį klausimą dabar sprendžia Izraelio valstybė ir premjeras Benjaminas Netanyahu. Pagrindinis veikėjas, galintis paveikti Izraelio sprendimus, yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Manau, jos vykdo slaptą diplomatiją tiek su Iranu, tiek su Izraeliu ir ieško galimybių stabdyti eskalaciją, nes dabartinė JAV administracija nėra suinteresuota konflikto plitimu“, – įvykius komentuoja prof. G. Česnakas. Artimuosiuose Rytuose susipynę ne tik didžiųjų pasaulio valstybių, bet ir mažesnių interesai. Tai byloja kai kurių pasaulio lyderių reakcija. JAV prezidentas Joe Bidenas paragino nutraukti karą, o JAV respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas pareiškė, kad, jo nuomone, Izraelis turėtų smogti Irano branduoliniams objektams. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino sustabdyti ginklų tiekimą Izraeliui ir pridūrė, kad Prancūzija nesiunčia jokių ginklų Izraeliui. Didžioji Britanija rugsėjį pareiškė stabdanti kai kurių ginklų eksportą į Izraelį, nes jie gali būti panaudoti rimtai pažeidžiant tarptautinę humanitarinę teisę. Pasak politologo, Vidurio Rytų regionas yra daugybės valstybių ir netgi skirtingų veikėjų vienoje valstybėje interesų laukas. „Kalbėdami apie Jungtines Valstijas, Donaldo Trumpo komentarą, mes turime suvokti, jog jis dalyvauja rinkiminėje kampanijoje ir jam reikia rodyti lyderystę, kad nebijo skatinti Izraelį imtis griežtų priemonių. Turint galvoje dabartinį prezidentą Joe Bideną, jis nesuinteresuotas konflikto plėtra, nenori likti istorijoje kaip karo prezidentas. Kalbėdami apie Prancūziją turime prisiminti, kad ji Vidurio Rytuose turėjo kolonijas, tarp jų ir Libaną. Prancūzija visada atidžiai žiūri, kas vyksta Libane, ir yra pasirengusi jam padėti arba bent diplomatiškai užtarti. Jungtinė Karalystė galbūt mano, kad Izraelis tapo pernelyg agresyvus, pasitikintis savimi. Britai apskritai yra gana atsargūs ir nenorėtų, kad šis konfliktas plėtotųsi. Manau, kad Izraelis ir jo premjeras šio konflikto nestabdys iki JAV prezidento rinkimų baigties. Jie tikisi stiprios paramos iš Donaldo Trumpo“, – sako prof. G. Česnakas. Spalio 7-ąją sukanka metai nuo palestiniečių kovotojų grupuotės „Hamas“ surengto išpuolio prieš Izraelį. Politologo teigimu, šis konfliktas užprogramuotas ilgam į ateitį. „Mes galime matyti, kaip Izraelis bando sunaikinti „Hamas“ ir „Hezbollah“ kovotojus. Tačiau reikia nepamiršti, kad palestiniečių identitetas yra suformuotas kaip kovos prieš Izraelį identitetas, ir šis identitetas tikrai nedings. Pasibaigus karui, daug palestiniečių kovotojų bus įvardinti kaip kovotojai už laisvę, bus paskelbti kankiniais, bus bandoma atgaivinti jų idėjas. Vienintelis kelias spręsti šį konfliktą yra atskirti, padalinti tas bendruomenes, tačiau tam reikėtų abipusių nuolaidų tiek iš Izraelio, tiek iš palestiniečių ir labai didelių ilgalaikių tarptautinių įsipareigojimų. Tačiau ir tai jokiu būdu negarantuotų sėkmės, nes tai yra egzistencinė, idėjinė kova, kurios užgniaužti tiesiog neįmanoma“, – įsitikinęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius G. Česnakas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/prof-g-cesnakas-konfliktas-artimuosiuose-rytuose-uzprogramuotas-ilgam-i-ateiti/.

Sekmadienio meditacija. Darius Savickas. Meilė pagal Dievo širdį

XXVII eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_e28_s.html. Pakviestas pasidalinti šios dienos Evangelija, kurioje Jėzus kalba apie santuoką – nusišypsojau: „Na ką, Dieve, šposiji?“ Nors greit bus trisdešimt metų, kaip esu davęs priesaiką savo žmonai mylėti, iki kol mirtis mus išskirs, tačiau vis dar mokausi nesavanaudiškos meilės. Šios dienos Evangelija – apie santuoką. Fariziejų klausimą Jėzui – „Ar galima atleisti žmoną?“ – galiu išversti taip: „Ar galiu nevykdyti savo priesaikos, duotos prie altoriaus?“ Mane žavi Jėzaus būdas vietoj tiesioginio atsakymo uždavinėti klausimus. Į fariziejų klausimą Jis atsako klausimu: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Šioje vietoje susimąsčiau – ką gi Mozė įsakęs? Per Mozę Viešpats davęs nemažą krūvelę įsakymų, kuriuos, kaip pats Jėzus skelbė, galima sutalpinti į vieną – „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Ir mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29). Fariziejai geriau žino visus sunkiai suskaičiuojamus įsakymėlius ir ištraukia vieną, kurio pagrindu galima apeiti pagrindinį įsakymą – žmogui, kuriam prie altoriaus esu pasižadėjęs mylėti iki kol mirtis mus išskirs, pasakyti: „Atia, nebenoriu tavęs daugiau čia matyti“. „Juk Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti...“ Ką gi, Jėzau, šiuo pagrindu Senojo Testamento dalyviams galima sudraskyti tai, ką Dievas sujungė? (Mk 10, 9). Jėzus permatydamas širdis paaiškina: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą“, bet Dievo planas kitoks – iš Dviejų tapti viena! Mūsų širdis, širdies kietumas – kliuvinys ištikimybei ir vienybei. Dažnai save pagaunu mąstantį, kad dėl meilės Dievui problemų nėra, na bet dėl meilės artimui jau atsiranda keblumų. Dėl buvimo su kitu džiaugsme turiu mažiau problemų, bet kai patiriu vargą, ligą, kitus nepriteklius, o svarbiausia – nesutampantį charakterį – skyrybos? Mūsų Viešpats kviečia mus imti savo kryžių – galbūt nepatogų artimą, jo nesutampantį charakterį, gėdą... Jis yra meilės šaltinis, Jis pasiruošęs suteikti mums pagalbą. Bendradarbiaudami su Dievu ir įgalinti Šventosios Dvasios galime išpildyti Jo įsakymą mylėti visa širdimi. Mylėti tokia meile, kaip šventasis Paulius Meilės himne gieda: „Meilė kantri, maloninga ir nepavydi, nesididžiuoja ir neišpuiksta, Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi. Ji nesibaigia niekada“ (plg. 1 Kor 13, 4–8). Dievas per pranašą Ezekielį mums davė pažadą: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 26). Dievas per Jėzų ir Šventąją Dvasią suteikia pagalbą mylėti ir išpildyti Jo įsakymą. Kad būtumėme laimingi. Apaštalas Paulius mus ragina: „Būkite pilni Dvasios“ (Ef 5, 18). Šios dienos Evangelijoje taip pat Jėzus rodo į vaikus – toje kultūroje jų menkumą, mažumą, priklausymą nuo tėvų. Tokių yra Dievo karalystė. Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją. Girdžiu kvietimą nusižeminti, tapti mažutėliu, išgyventi savo širdies troškimą būti apkabintam ir mylimam. Prašyti pagalbos gyventi ir mylėti Viešpatį ir savo artimą taip, kaip to trokšta pats Kūrėjas. Gerasis Dieve, dėkojame už tai, kad mus pakvietei į gyvenimą ir dovanojai mus supančius žmones – sutuoktinius, vaikus, tėvus, brolius, seseris, bendradarbius, kaimynus ir kitus, su kuriais mokomės bendrauti, priimti, mylėti. Ypač dėkojame už pačius artimiausius – mūsų sutuoktinius, per kuriuos mokai svarbiausių gyvenime pamokų – mylėti artimą. Palaimink sutuoktinius, kurių širdys suskilusios, sužeistos. Suteik jiems vilties ir išgydyk skaudančias jų širdis, kad galėtume džiaugtis Tavo Karalystės vaisiais dabar ir per amžius. Amen. Darius Savickas yra architektas, ekumeninės sielovados bendruomenės „Kelionė“ narys. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-meile-pagal-dievo-sirdi/.

Pokalbis su arkivysk. K. Kėvalu ir „Caritas“ vadove D. Bukeikaite apie iniciatyvą „Dosnumo krepšelis“

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo apklausa liudija, kad Lietuvoje maisto trūksta kas septintam žmogui, praėjusiais metais jo stigo kas devintam. Prasidėjus šildymo sezonui, „Lietuvos Caritas“ sulaukia vis daugiau paramos maistu prašymų, todėl pirmą kartą spalio 4-ąją skelbia iniciatyvą „Dosnumo krepšelis“. 17 tūkstančių – tiek kol kas tuščių dosnumo krepšelių su prašomų paaukoti ilgo galiojimo maisto produktų sąrašais „Caritas“ paruošė išdalinti įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, mokykloms, darbo ar draugų kolektyvams, šeimoms, pavieniams geradariams. Po lapkričio 17-osios – Pasaulinės vargstančiųjų dienos – pripildytus dosnumo krepšelius „Carito“ savanoriai neš vienišiems, sergantiems, kitų sunkumų patiriantiems žmonėms. Apie tai žurnalistas Vytautas Markevičius kalbina „Lietuvos Carito“ generalinę sekretorę Deimantę Bukeikaitę ir „Lietuvos Carito“ globėją, Kauno arkivyskupą metropolitą Kęstutį Kėvalą. „Labai džiaugiuosi, kad „Lietuvos Caritas“ pradeda šią iniciatyvą, kuri apims visą Lietuvą. Tai meilės iniciatyva padėti mūsų broliams ir seserims prasidedant šildymo sezonui. Nes padidėjusios išlaidos kartais reiškia ir didelį išbandymą, įtampą, kai reikia, kaip sako liaudis – sudurti galą su galu. Aišku, kad mums labai rūpi žmonės, kurie kenčia dėl skurdo, maisto trūkumo. Nors gyvenimo kokybė Lietuvoje, atrodo, gerėja, tačiau vargstančių žmonių nemažėja. Ir jie tikisi pagalbos, solidarumo, tikisi iš mūsų dėmesio. Todėl ši „Dosnumo krepšelio“ akcija yra puiki galimybė ištiesti ranką tokiems žmonėms ir jiems padėti. Sunkumai dažniausiai ištinka rudenį, artėjant žiemai, kai, kaip minėjau, prasideda šildymo sezonas ir reikia daugiau išlaidų šeimos ūkiams“, – mintimis dalijasi arkivysk. K. Kėvalas. Taip pat jis pasakoja ne kartą susidūręs su skurdu lankydamas šeimas: „Kartais pamatai tokią situaciją, kad atrodo: kaip taip gali būti Lietuvoje, juk gyvename ilgus nepriklausomybės metus?.. Tas skurdas ypač ryškus kaimo vietovėse, kur žmonės gyvena nuošaliai ir kur vargstančių niekas net nepamato, nepastebi. Ir tada jie, patirdami tokį didelį išbandymą, neretai praranda sveikatą ir nusimena.“ Arkivysk. K. Kėvalas ragina: „Mes, krikščionys, turime skurstantiems žmonėms padėti – tokia mūsų prigimtis, toks pašaukimas. Pagaliau būsime vertinami pagal tai, kaip žiūrėjome į vargšą. Štai Jėzaus palyginimas iš Mato evangelijos: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Pasakodama, kodėl nutarta skelbti „Dosnumo krepšelio“ iniciatyvą, „Lietuvos Carito“ gen. sekretorė D. Bukeikaitė teigia, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurie stokoja, kuriems sunkiai sekasi pragyventi, sudurti galą su galu. Nors Lietuvos žmonės ir nemiršta iš bado, bet kas penktas iš jų jaučia stoką. Tai parodė pavasarį atlikta Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo užsakyta apklausa. Lietuvoje maisto trūksta kas septintam žmogui, pernai jo trūko kas devintam. Kylant pragyvenimo lygiui, alkstančiųjų pas mus ne mažėja, bet daugėja. „Caritas“ ypač poreikį pagalbai maistu pajunta po vasaros, prasidėjus rudens ir artėjant žiemos sezonui. „Kyla klausimas – kodėl? Atsakymas – žmonės visoje Lietuvoje pradeda mokėti sąskaitas už šildymą, ir jos būna tikrai didelės. Tuomet jie ima taupyti savo sveikatos, neretai ir maisto sąskaita. Tai reiškia, kad pirmasis prioritetas būna susimokėti komunalinius mokesčius už šildymą. Sulaukiame labai daug užklausų, kreipimųsi pagelbėti šeimoms, atskiriems asmenims ilgo galiojimo maisto produktais. Štai kodėl ir kilo ši iniciatyva. Aišku, mes ją nusižiūrėjome iš kaimynų lenkų, bet geras iniciatyvas reikia perimti. Mūsų kolegos iš Vilniaus „Carito“ lankėsi Poznanėje ir ten sužinojo apie Lenkijoje labai populiarią panašią iniciatyvą. Ją jau išbandė Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, pamėgino įgyvendinti atskiros Telšių, Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų parapijos, tačiau vieningos akcijos visoje Lietuvoje nebuvo. Tie bandymai parodė, kad žmonės iš tikrųjų atsiliepia į pagalbos kvietimą, yra dosnūs, reaguoja jautriai – kadangi kasdienis maistas mums kiekvienam reikalingas. Džiugina, kad atsiliepia mokyklų bendruomenės, darželiai, įvairios įstaigos, institucijos. Šiemet tų dosnumo krepšelių mes jau turime tikrai nemažai – truputį daugiau negu 17 tūkstančių. Kol kas jie tušti, bet tikimės, kad per netrumpą laiką, pusantro mėnesio, mums pavyks krepšelius pripildyti“, – viliasi D. Bukeikaitė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/arkivysk-k-kevalas-ragina-krikscionys-turi-buti-dosnus-skurstantiems-zmonems-tokia-ju-prigimtis-ir-pasaukimas/.

Pokalbis su Lietuvos pranciškonų vyresniuoju br. kun. Evaldu Daruliu

Spalio 4 d. švenčiame šv. Pranciškaus Asyžiečio (1224–2024) 800 metų gimimo Dangui jubiliejų. Gimimo, ne mirties, nes pati mirtis numirė šventajame, kuris savo gyvenimu paliudijo esantis „alter Christus“ – kitas Kristus. Pats šv. Pranciškus mirtį pavadino seserimi, giedodamas „Saulės giesmę“: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per mūsų sesę kūniškąją mirtį“, nes jis matė esantį Kūrėją, kuriame visa yra gyva amžinai. Žodžiais „alter Christus“ nusakomas kunigystės išpildymo būdas – kunigas, teikdamas sakramentus, neveikia pats kaip asmuo, bet per jo asmenį veikia Kristus. Kunigas visiškai atiduoda save, kad per jį veiktų Šventoji Dvasia. Šv. Pranciškus Asyžietis iš nusižeminimo susilaikė nuo Kunigystės sakramento priėmimo, liko diakonu, bet visą save – kūnu ir siela – atidavė Kristui. Šia proga žurnalistas Vytautas Markevičius kalbasi su Mažesniųjų brolių ordino pranciškonų vyresniuoju, Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministru kunigu Evaldu Daruliu. Pranciškonai Lietuvoje turi ilgą, sudėtingą ir itin ryškią istoriją. Jeigu šiandien pažvelgtume iš paukščio skrydžio, kokį vaidmenį pranciškonai atliko ir dabar atlieka Lietuvos gyvenime? „Broliai misionieriai į Lietuvą atvyko dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Dirbdami kanceliarijoje, taip pat įvairiuose miesteliuose skleidė Romos Katalikų Bažnyčios tikėjimą. Tas mūsų vaidmuo labai įvairus. Priklauso, aišku, ir nuo to, kur gyvename. Jeigu žvelgtume į šiandieną, sąsajos būtų tokios: šventasis Pranciškus norėjo, kad broliai tiesiog gyventų kartu, liudytų Evangeliją visų pirma savo gyvenimu, o po to žodžiais ir darbais. Tai vienas iš pagrindinių dalykų. Bet kažkokių išskirtinių bruožų tikrai nėra“, – sako kun. E. Darulis OFM. Kalbėdamas apie pranciškonų Lietuvoje aktyvumą ir ryškumą, brolis Evaldas tvirtina, kad tai labai priklauso nuo kartu esančių žmonių. „Aišku, mūsų aktyvumą ir veiklą yra lengviau pamatyti, nes esame grupė žmonių. Brolija, bendruomenė – mes vieni kitus papildome. Jeigu vieną dieną vienas labiau pavargęs ir ne toks aktyvus, tai kiti broliai jam yra kaip atsvara“, – aiškina jis. O kuo būtų galima paaiškinti tikinčiųjų trauką prie pranciškonų? „Nemanau, kad esame kuo nors išskirtiniai, ypatingi ar ypatingai veikiantys, jeigu lygintume save su kitomis bažnyčiomis ar kitais vienuolynais, – kalba kun. E. Darulis OFM. – Aplinkoje, kurioje gyveni, bendruomenė tau suteikia galimybę pačiam kažką nuveikti. Vilniuje ar kituose miestuose kiekvienas kunigas, kiekviena vienuolija turi savo bendruomenę, turi ateinančių į ją žmonių, ir jeigu vyksta kažkokia veikla, vis tiek bus žmonių, kuriems ji patiks. Taip, tų veiklų yra daug. Bet didžiąją dalį jų atlieka ne vien tik broliai, bet ir žmonės, esantys šalia mūsų. Tas komandinis darbas ir sukuria matomumą. Paprastai mūsų bažnyčios būna gana pilnos, ypač sekmadieniais. Ir tikrai labai džiugu, kad ateina tiek daug žmonių. Duok Dieve, kad ir toliau taip būtų, nes šalia viso to, ką mes sakome, dar yra ir Dievo antgamtinė malonė.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kunigas-e-darulis-ofm-sv-pranciskus-tikrai-aktualus-ta-labai-stipriai-isreiskia-ir-dabartinis-popiezius/.