Bernardinai.lt

Nuncijus Kyjive arkivyskupas V.Kulbokas — apie karą Ukrainoje ir apie Šv. Sosto pagalbą kovojančiai šaliai

Jau beveik trejus metus Ukrainoje reziduojantis arkivyskupas, Šventojo Sosto nuncijus Kyjive Visvaldas Kulbokas, be įvairiapusės įvairių šalių pagalbos kovojančiai Ukrainai, pabrėžia paprasčiausios moralinės pagalbos svarbą. Arkivyskupas sako, kad sunku įsivaizduoti, ką išgyvena ukrainiečiai netekę kare savo artimųjų, žuvusių, sužeistų, kalėjimuose uždarytų kaip karo belaisviai, ar prievarta išvežtų į Rusiją vaikų. Arkivyskupą V. Kulboką kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Apibūdindamas beveik trejus metus tebesitęsiantį Rusijos karą prieš Ukrainą, arkivyskupas teigia: „Karas yra nepaprastai intensyvus. Kartais net neturime laiko mąstyti – realybė yra labai arši. Pavyzdžiui, neseniai turėjau suplanuotą susitikimą su viena ambasadore. Dėl miesto apšaudymo ji negalėjo atvykti laiku. Kai atvyko, pasakė, kad naktį nemiegojo, nes gyvenant aukštai teko kelis kartus leistis į slėptuvę. Dabartinė realybė kupina nuovargio, nekalbant apie belaisvius, vaikus, kurie išvežti į Rusiją, ar okupuotas teritorijas, žuvusiuosius ar sužeistuosius. Realybė tiesiog žiauri.“ Kokias pastangas deda Šventasis Sostas, kad šis karas greičiau baigtųsi, ir kokią pagalbą teikia nukentėjusiesiems? „Karo pabaiga yra visos Ukrainos svajonė, – sako arkivyskupas. – Šventasis Sostas kartu su kitais tarptautiniais partneriais – JAV, Kinija ir kitomis šalimis – nuolat ieško sprendimų. Tačiau per beveik trejus metus nemačiau nė vienos konkrečios iniciatyvos, kuri būtų raktas į karo pabaigą. Todėl susitelkiame į humanitarinę pagalbą. Mūsų nunciatūra perdavė Vatikanui apie 5000 vardų – tai įvairių kategorijų žmonės: kunigai, pastoriai, medikai, moterys, nepilnamečiai vaikai, sunkiai sergantieji. Nors rezultatai nėra dideli, bet pastangos nuolatinės. Per 2024 metų Velykas popiežius Šv. Petro aikštėje paragino apsikeisti visais belaisviais. Šis moralinis palaikymas prisidėjo prie keliolikos žmonių išlaisvinimo. Ypač sudėtingas darbas susijęs su vaikais – trūksta tikslios informacijos apie jų buvimo vietą Rusijos regionuose. Kartais dėl vieno ar dviejų vaikų derybos trunka mėnesius. Taip pat teikiame dvasinę ir moralinę pagalbą belaisvių šeimų nariams, kurie išgyvena sunkų laikotarpį.“ Pasak arkivyskupo V. Kulboko, Lietuvos pagalba Ukrainoje vertinama labai teigiamai. „Kadangi esu kilęs iš Lietuvos, dažnai girdžiu padėkas, pabrėžiama, kad Lietuva supranta Ukrainos istoriją ir nuoširdžiai palaiko. Šių padėkų yra be galo daug. Apie tai galima rašyti knygą“, – teigia arkivyskupas V. Kulbokas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/arkivyskupas-v-kulbokas-ukrainai-reikia-ne-tik-karines-pagalbos-bet-ir-moralines-dvasines-paramos/.

Kas svarbaus šią savaitę vyko pasaulyje? Komentuoja politologas Giedrius Česnakas

Amerika išsirinko naująjį prezidentą – respublikoną Donaldą Trumpą. Kokių pokyčių galima tikėtis JAV vidaus ir užsienio politikoje? Amsterdame, Nyderlanduose, įvykdytas beprecedentis antisemitinis išpuolis. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įstatymą dėl svarbaus gynybos pakto su Šiaurės Korėja ratifikavimo. Saudo Arabijoje rengiamas aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame daugiausia dėmesio bus skiriama kariniam konfliktui Artimuosiuose Rytuose. Šiuos ir kitus svarbiausius užsienio politikos klausimus dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Pasibaigė ilgai laukti JAV prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo respublikonų kandidatas D. Trumpas. Kodėl toks didelis pasaulio dėmesys Amerikai ir jos prezidentui, kodėl minėti rinkimai prikaustė viso pasaulio dėmesį? „Atsakymas būtų gana paprastas: Jungtinės Amerikos Valstijos šiuo metu yra galingiausia pasaulio valstybė, kuri turi interesų visame pasaulyje. Jos vidiniai procesai ir užsienio sprendimai, sprendimai dėl prekybos, gynybos klausimų paliečia iš esmės visas kitas pasaulio šalis ir verčia jas vienaip ar kitaip reaguoti, pradedant Kinija, baigiant mažiausiomis Karibų jūros valstybėmis. Todėl nėra ko stebėtis, nes tai yra valstybė, turinti didžiulį poveikį, ir akivaizdu, kad keičiantis Jungtinių Valstijų vadovams, jų pasaulio suvokimui, esant prioritetų pokyčiams, dėliojant užsienio ir vidaus politikos prioritetus, atitinkamai paveikiamos beveik visos kitos pasaulio valstybės, pradedant jų saugumu, baigiant prekyba ir netgi kultūriniais klausimais“, – aiškina prof. G. Česnakas. Nors Jungtinės Valstijos yra svarbiausios Ukrainos sąjungininkės nuo Rusijos visapusiškos invazijos pradžios 2022-ųjų vasarį, D. Trumpas yra ne kartą pagrasinęs nutraukti paramą Kyjivui. Europos Sąjunga po Trumpo pergalės žada nepajudinamą paramą Ukrainai. Tai šeštadienį Kyjive pareiškė ES užsienio politikos įgaliotinis Josepas Borrellis. Galima sakyti, laukia įtemptas ir sudėtingas diplomatinis laikotarpis sprendžiant beveik trejus metus vykstančio karo galimą pabaigą. „Ta karo pabaiga turi galimybę būti sprendžiama, – teigia politologas. – Tačiau ar ji bus tokia, kokios nori Ukraina, kokia būtume suinteresuoti ir mes Lietuvoje, yra ganėtinai abejotina, nes karą galima užbaigti labai greitai, kai, sakykime, nusprendžiama, kad silpnesnė valstybė, besiginanti, šiuo atveju Ukraina, turi atiduoti viską ir negauti nieko mainais. Tokius karus galima labai greitai užbaigti ir nutraukus paramą. Tačiau akivaizdu, kad Ukraina bandys gauti kuo daugiau naudos iš sudėtingos situacijos, kurioje ji yra. Manau, kad karo pabaigos klausimas nėra vienareikšmis, nes po potencialios karo pabaigos potenciali pakartotinė agresija prieš Ukrainą niekur nedings.“ Prof. G. Česnakas pabrėžia – iškyla daug kitų klausimų, pradedant Ukrainos atstatymu ir, pavyzdžiui, tuo, kaip bus prižiūrima demilitarizuota zona ties kontakto linija. Čia atitinkamai reikės priimti daug sprendimų, reikės Europos sprendimų – tiek dėl finansavimo ir ekonominės pagalbos Ukrainai teikimo, tiek dėl Europos Sąjungos perspektyvos išlaikymo, tiek dėl demilitarizuotos zonos užtikrinimo. Praėjusį ketvirtadienį Amsterdame, Nyderlanduose, įvykdytas beprecedentis antisemitinis išpuolis, kai buvo smurtaujama prieš futbolo sirgalius iš Izraelio. „Tai siaubingas antisemitinis išpuolis. Mes jo netoleruosime. Vykdytojus patrauksime baudžiamojon atsakomybėn, ir man labai gėda, kad tai galėjo nutikti Nyderlanduose 2024 metais“, – žurnalistams Budapešte vykusio Europos Sąjungos vadovų susitikimo kuluaruose sakė Nyderlandų premjeras Dickas Schoofas. „Tai, kas įvyko Nyderlanduose, tikrai labai liūdina, ir, aišku, mes turime įvertinti, kad Nyderlandų policija dar atlieka išsamius tyrimus. Čia yra keli veiksniai ir elementai. Pirmiausia šio brutalaus išpuolio išvakarėse Izraelio futbolo fanai skandavo antipalestinietiškus, antiarabiškus šūkius – tai yra užfiksuota. Tačiau toks išpuolis, kurio metu Palestiną palaikantys, arabiškai kalbantys asmenys persekiojo žydų kilmės asmenis, reikalavo parodyti pasus, juos mušė, – tikrai yra netoleruotinas. Priežastys tokios – ši padėtis susidarė dėl nekontroliuojamos imigracijos į Europos Sąjungą, ir būtent į ES vakarines valstybes. Reikia pripažinti, kad yra nemažos musulmonų, palestiniečių bendruomenės ir juos palaikančių asmenų bendruomenės, kurių yra tiek Nyderlanduose, tiek Belgijoje. Jos, mano vertinimu, tikrai planavo, žinojo, kad tos rungtynės vyks ir bus galima kažkaip smurtauti prieš atvykusius svečius iš Izraelio. Bet vėlgi, pabrėšiu, tai yra pernelyg liberalios imigracijos į Europą rezultatas. Tai yra tos integracijos nesėkmės“, – komentuoja prof. G. Česnakas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/g-cesnakas-antisemitinis-ispuolis-amsterdame-yra-nesekmingos-liberalios-imigracijos-rezultatas/.

Buvęs Baltųjų rūmų pareigūnas Arūnas Pemkus komentuoja D. Trumpo pergalės ir K. Harris pralaimėjimo galimas priežastis

Pasaulio visuomenės dėmesio centre toliau išlieka JAV prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo respublikonas Donaldas Trumpas, tema. Valstybių vadovai kuria santykių su būsima naująja JAV administracija scenarijus, politologai toliau ieško Demokratų partijos kandidatės Kamalos Harris pralaimėjimo priežasčių. Buvęs JAV Baltųjų rūmų darbuotojas, verslo konsultantas Arūnas Pemkus atkreipia dėmesį, kad D. Trumpas ne tik laimėjo prezidento rinkimus, bet ir kartu užsitikrino Kongreso palaikymą. Ką tai reiškia? A. Pemkų kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Kalbėdamas apie JAV prezidento rinkimų rezultatus A. Pemkus sako, kad jie jo nenustebino – D. Trumpo persvara buvo didesnė, nei prognozuota. „Ypač svarbu tai, kad per šiuos rinkimus respublikonai atsiėmė Senato rūmus. Prognozuojama, kad Senate dirbs 54 respublikonai ir 46 demokratai. Tai geras ženklas Trumpui, o prognozės rodo, kad respublikonai turėtų išlaikyti ar net padidinti persvarą Atstovų rūmuose. Tai svarbu, nes prezidentas, nors ir yra vykdomosios valdžios vadovas, be Kongreso palaikymo susidurtų su rimtomis problemomis – biudžeto, įstatymų leidybos ir kitais klausimais. Dabar, kai respublikonai kontroliuoja abejus rūmus, prezidentui bent dvejus metus bus kur kas paprasčiau dirbti“, – tikina A. Pemkus. Paprašytas išvardyti klaidas, padarytas demokratų šioje rinkimų kampanijoje, jis sutiko, kad buvo klaida keisti kandidatą į prezidentus kampanijos pabaigoje: „Be abejo, keičiant kandidatą likus vos 2,5–3 mėnesiams iki rinkimų, buvo galima tikėtis didelių sunkumų. Vis dėlto Kamala Harris, perėmusi kandidato poziciją iš Joe Bideno, sugebėjo surinkti daug lėšų iš rėmėjų ir išlyginti populiarumo rodiklius su Trumpu. Tuo metu, kai Bidenas pasitraukė, jo populiarumas jau buvo gerokai smukęs. Nors statistika rodo, kad ekonomika turėtų klestėti, dauguma amerikiečių mano, jog kainos per pastaruosius trejus–ketverius metus smarkiai išaugo ir skaudžiai veikia jų finansus. Jie balsuoja pagal savo piniginės storį. Harris neturėjo nei gero paaiškinimo, nei ilgalaikio plano, kaip spręsti ekonomikos ir integracijos klausimus. Dar viena opi problema – nelegalios imigracijos klausimas ir su tuo susijusios problemos. Tai ne tik nelegalūs imigrantai, perkelti į įvairius miestelius (gyventojai nežinojo, kaip su jais sugyventi), bet ir padidėjęs narkotikų srautas į JAV, taip pat išaugęs nusikalstamumas kai kuriuose miestuose. Kai tokios problemos iškyla ir nėra sprendžiamos, amerikiečiai mano, kad valdžia neveiksminga ir ją reikia keisti.“ Toliau A. Pemkus pasakoja apie JAV rinkimų sistemos ypatumus. JAV yra federalinė valstybė, susidedanti iš 50 valstijų. Kiekviena valstija yra panaši į atskirą valstybę – panašiai kaip Europos Sąjungoje. Kiekviena valstija turi savo balsavimo sistemą, nors šiandien ji yra gana suvienodinta. Kiekviena valstija turi po du senatorius ir, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus, atitinkamą atstovų skaičių Atstovų rūmuose. Rinkikų skaičius atspindi šią sistemą. Kiekviena valstija balsuoja kaip atskiras vienetas. Daugumą laimėjusi partija įgyja teisę turėti savo rinkikus. Šiuos rinkikus parenka partijos vadovybė toje valstijoje, jie yra lojalūs ir pasirašo sutikimus balsuoti už atstovaujamą kandidatą. Kiekvienoje valstijoje yra atitinkamai tiek demokratų, tiek respublikonų rinkikų. Jei valstija, pavyzdžiui, Pensilvanija, pasisako už D. Trumpą, visi devyniolika tos valstijos rinkikų balsuoja už jį. Beveik visose valstijose galioja daugumos principas. Gruodžio viduryje rinkikai susirenka kiekvienos valstijos sostinėje, o valstijos gubernatorius patvirtina balsavimus. Balsai keliauja į Vašingtoną, ir ten sausio pradžioje Senato pirmininkas ar pirmininkė oficialiai konstatuoja išrinktą prezidentą. Sausio pirmąją savaitę vyksta galutinis formalus patvirtinimas, o sausio 21-ąją – inauguracija. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/buves-baltuju-rumu-tarnautojas-d-trumpas-prabilo-ir-apie-amerikos-visuomenes-susipriesinimo-gydyma/.

Arkivysk. Rolandas Makrickas – apie Bažnyčios jubiliejinius metus, evangelizaciją, kardinolo titulą

Iki kardinolų skyrimo konsistorijos gruodžio 7-ąją liko lygiai mėnuo. Dešimtąjį kartą popiežius Pranciškus papildys kardinolų kolegiją naujais nariais, tarp kurių bus ir Romoje tarnaujantis dvasininkas iš Lietuvos Rolandas Makrickas. Su arkivyskupo R. Makricko įvesdinimu į kardinolų kolegiją joje bus precedento neturintis skaičius kardinolų iš Lietuvos – net trys. To nėra buvę per visą Lietuvos istoriją. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kuris pagal skyrimą yra vyriausias iš trijų Lietuvos kardinolų, dar 2001 m. paskirtas šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, R. Makricko skyrimą kardinolu pavadino dovana Bažnyčiai ir Lietuvai. Arkivyskupą R. Makricką kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Kas dvidešimt penkerius metus Bažnyčia skelbia jubiliejinius metus ir kviečia žmones apmąstyti praeinantį laiką. Kaip tikintieji, gyvenantys savo darbų sūkuryje, turime jį vertinti, ypač atkreipdami dėmesį į dvasinių dalykų prasmę ir susitaikinimą, – svarsto arkivysk. R. Makrickas. – Artėjantys jubiliejiniai metai Bažnyčiai bus proga pažvelgti į sudėtingą laikotarpį ir apmąstyti, kaip mes, tikintieji, galime šiuos metus įprasminti ne vien politiniu ar socialiniu, bet ir dvasiniu požiūriu. Manau, kad Bažnyčiai šie jubiliejiniai metai bus tarsi naujo gryno oro įkvėpimas. Tai bus metas sustoti, praeiti pro Šventąsias duris – tiesiogiai ar dvasiškai – ir suvokti, kad kiekviena diena ateina iš Dievo rankų.“ Artėjančių jubiliejinių 2025-ųjų Bažnyčios metų šūkis yra „Viltis“. Šis žodis labiausiai siejasi su jaunimu, kuris, be jokios abejonės, užplūs Romą. Kaip Bažnyčia galėtų dar labiau įtraukti jaunimą ir padaryti tikėjimą aktualesnį jų gyvenime? „Viltis iš tiesų labai siejasi su jaunimu ir žmonėmis, kurie pradeda kurti savo gyvenimą, turi planų ir svajonių, kaip jį įprasminti. Tačiau krikščioniškame tikėjime viltis visų pirma reiškia turėti pagrindą, į kurį remiasi kiekvieno žmogaus gyvenimas, kad jis būtų tvirtas ir išliekantis net sunkumų bei negandų laikais. Man viltis, kuri yra vienas iš jubiliejinių metų šūkio žodžių, reiškia turėti tikrą pagrindą – Dievą, iš kurio ateina visas gėris. Bažnytinėje tradicijoje viltis yra inkaras, padedantis kovoti už tiesą ir įveikti sunkumus. Viltis reiškia būti tvirtam, saugoti tikras vertybes ir su jomis keliauti, kaip sako jubiliejinis šūkis „Vilties piligrimai“. Gyvenimas yra kelionė, ėjimas ne į nežinomybę, bet Viešpaties link“, – tikina arkivysk. R. Makrickas. Svarstydamas, kokį vaidmenį Bažnyčia turėtų ir galėtų atlikti skatindama tarpreliginį dialogą, spręsdama socialinės nelygybės problemas bei kitus šiandienos klausimus – migracijos, taikos, globalizacijos, arkivysk. R. Makrickas teigia, kad Bažnyčia turi plačias veiklos galimybes, nes yra tarptautinių organizacijų narė: „Šventasis Sostas yra pripažintas didžiųjų tarptautinių organizacijų, palaikome dvišalius santykius ir turime savo atstovybes. Tai vienas iš instrumentų, kuriais Bažnyčia gali pasauliniu mastu skelbti evangelinius principus, kurie kartu yra ir bendražmogiški: jautrumas socialinėms negandoms, migracijos problemoms, įvairių rūšių neteisingumui, ypač konfliktų ir karų metu. Bažnyčios balsas remiasi tikėjimo principais, nes ji negali naudoti jėgos ar spaudimo. Per švelniąją diplomatiją ir Evangelijos žodžius Bažnyčia kreipiasi į visų tautų sąžinę ir ieško bendrojo gėrio visiems žmonėms.“ Ką arkivyskupui asmeniškai reiškia tapti kardinolu? „Šis titulas yra tikrai labai įpareigojantis. Visų pirma jaučiu padėką Šventajam Tėvui už šį paskyrimą ir dėkoju žmonėms, kurie padėjo ateiti iki šios dienos. Taip pat jaučiu didelę atsakomybę, nes titulas yra ne vien pripažinimo ženklas, bet ir visų pirma didelė atsakomybė už dabartinę ir ateities Bažnyčią“, – sako arkivysk. R. Makrickas. Jam didelį įspūdį paliko popiežiaus laiškas, parašytas kardinolams. Jame jis prašo gyventi visada pakėlus akis aukštyn, tai yra žvelgti į Viešpatį, pažinti jį kuo geriau, kuo arčiau. Gyventi sudėjus rankas – tai reiškia būti maldos žmogumi, nes malda yra pokalbis su Dievu, per kurį Jis įkvepia mus ir veda tarnystės keliu. Taip pat popiežius kviečia gyventi nuogomis kojomis – tai yra stovėti tvirtai ant žemės ir jausti tą žemę, tą žemės pulsą, kuriuo gyvena žmonės. „Šia simbolika popiežius kviečia gyventi paprastą ir nuoširdų gyvenimą, būti kardinolais ne pagal titulą, bet pagal tarnystę, – teigia arkivysk. R. Makrickas. – Man asmeniškai šis titulas yra svarbus, bet žmogiškai aš suprantu, kad svarbiausias titulas, kurį mes gauname per savo gyvenimą, yra tas, kurį duoda mums Viešpats gyvenimo pabaigoje, kai susitiksime po šios žemės kelionės. Tas titulas, kurį Jis įteiks mums amžinybėje, bus pats svarbiausias. Noriu tikėti, kad iš Dievo lūpų išgirsiu, jog Jis suteiks ištikimojo tarno titulą, kurio visi mes – ir tikintys, ir netikintys žmonės, ir ypač dvasininkai – norėtume iš Viešpaties.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/arkivyskupas-r-makrickas-popiezius-kviecia-buti-kardinolais-ne-pagal-titula-bet-pagal-tarnyste/.

L. Kojala: D. Trumpo pergalė, tikėtina, paskatins amerikiečius sumažinti priešpriešą ir susiskaldymą

Šiandien pagrindinė pasaulio žinia susijusi su pasibaigusiais JAV prezidento rinkimais, kuriuos ryškia persvara laimėjo respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas. Pasaulio žiniasklaida mirga nuo pranešimų, komentarų, įvairių šalių vadovų ir atstovų sveikinimų. Politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala svarsto, kiek šis rinkėjų sprendimas gali prisidėti prie Amerikos visuomenės konsolidavimo, priešpriešos mažinimo. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Situacija yra gana aiški, – tvirtina L. Kojala. – Donaldas Trumpas jau paskelbė savo pergalę. Žinoma, vien tai savaime nepatvirtina jo pergalės rinkimuose. Tačiau matome, kad ir kai kurie didieji televizijos kanalai jau konstatuoja, jog tikimybė, kad Trumpas laimės, iš esmės yra šimtas procentų. Net ir toliau skaičiuojant rezultatus, net ir esant tam tikriems neaiškumams, Donaldo Trumpo pozicijos yra labai tvirtos, ir jo galimybės laimėti nebekelia abejonių.“ Politologas, vertindamas Demokratų partijos padarytas klaidas rinkiminės agitacijos metu, mini, kad neabejotinai demokratai ieškos priežasčių, kodėl patyrė tokią nesėkmę. „Panašu, kad tai gana įtikinama nesėkmė ta prasme, kad skirtumai yra gana apčiuopiami, o demokratų pasirodymas tikrai kuklesnis, nei jie prognozavo. Viena iš aplinkybių, be abejo, bus svarstymas, ar Joe Bidenas ne per vėlai pasitraukė iš rinkiminės kovos. Kai jis nusprendė tai padaryti likus vos keliems mėnesiams iki prezidento rinkimų, paliko mažesnę galimybę prisistatyti naujam kandidatui. Kils klausimų ir dėl to, ar reikėjo automatiškai pasirinkti viceprezidentę Kamalą Harris, nes Demokratų partija turi ir kitų populiarių politikų, tokių kaip Kalifornijos gubernatorius Gavinas Newsomas, kurie buvo pastumti į šalį. Nors pati viceprezidentė Harris nebuvo populiari visuomenėje ir jos ankstesnė prezidentinė kampanija buvo labai nesėkminga, partija nusprendė, kad ji vienintelė gali varžytis su Trumpu. Kaip matome iš šiandienos rezultatų, tai nepasiteisino“, – aiškina L. Kojala. Kai kurie politologai sako, kad jiems užkliuvo demokratų gana šiurkštokai rinkiminės agitacijos metu peršami vertybiniai dalykai, o D. Trumpas tuo tarpu daugiau kalbėjo apie ekonominius ir gyvenimo gerovės klausimus. Politologo teigimu, demokratai bandė mobilizuoti dalį elektorato, kuriam itin aktualūs tokie klausimai kaip abortų politika, taip pat tuos, kurie manė, kad vienintelis būdas išsaugoti demokratiją yra išrinkti demokratus ir išvengti dar vienos D. Trumpo kadencijos. Šiandienos rezultatai, pasak L. Kojalos, rodo, kad tai nebuvo tinkama strategija. Buvo padaryta klaidų, bet iš dalies tai suprantama, nes demokratams kalbėti apie ekonomiką buvo sudėtingiau. „Nepasitenkinimas šalies ekonomine situacija yra nepasitenkinimas dabartine valdžia. Kamala Harris yra viceprezidentė ir eis šias pareigas iki sausio 20-osios, todėl jai tenka atsakomybė už Joe Bideno administracijos sprendimus. Turbūt būtent todėl viena iš problemų, su kuria susidūrė Kamala Harris rinkiminės kampanijos metu, buvo tai, kad ji negalėdavo konkrečiai atsakyti į kai kuriuos klausimus. Viena vertus, ji nenorėjo kritikuoti Joe Bideno kaip savo bendražygio, su kuriuo dirbo daugiau nei trejus metus. Kita vertus, ji turėjo rasti būdą parodyti, kuo skirtųsi nuo prezidento Bideno, jei taptų šalies vadove, ir kuo jos sprendimai pasitarnautų amerikiečiams. Iš atsakymų ir dabartinio rezultato matome, kad to padaryti jai nepavyko“, – svarsto L. Kojala. Pastaruoju metu daug kalbėta apie didelį visuomenės susipriešinimą, kad Amerika niekada nebuvo taip susiskaldžiusi. Ar dabar tas didelis balsų atotrūkis tarp kandidatų pasitarnaus visuomenės susitaikymui? „Susitaikymas atrodo kaip tolima perspektyva, bet aš ir prieš rinkimus esu sakęs, kad kažkurio iš kandidatų pakankamai įtikinama pergalė yra geresnis scenarijus nei tas, pagal kurį balsų skaičiavimas tęstųsi dienas ar net savaites, kiltų klausimų dėl teisinių procesų, nes viskas priklausytų nuo kelių dešimčių tūkstančių rinkėjų balsų vienoje ar dviejose valstijose. Dabar toks scenarijus nėra tikėtinas. Nepanašu, kad taip galėtų nutikti. Vadinasi, tikimybė, kad emocijos taps nevaldomomis dar iki prezidento inauguracijos sausio 20-ąją, yra mažesnė. Tai savaime neužgydys žaizdų, neišspręs problemų, nepadarys demokratų, pralaimėjusių rinkimus, Donaldo Trumpo simpatikais, bet bent jau galbūt padės išvengti to, ką matėme 2021-ųjų sausio 6-ąją, kai Trumpas, nepripažindamas rinkimų rezultato, prisidėjo prie to, kad dalis jo gerbėjų šturmavo Kapitolijų“, – sako Rytų Europos studijų centro vadovas L. Kojala. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-kojala-d-trumpo-pergale-tiketina-paskatins-amerikiecius-sumazinti-priespriesa-ir-susiskaldyma/.

Politologai Egidijus Vareikis ir Ainius Lašas komentuoja JAV prezidento rinkimų projekcijas

JAV prezidento rinkimai – sunkiai nuspėjami. Įvairios apklausos byloja apie labai panašius rezultatus, todėl sunku prognozuoti, kuris kandidatas – Kamala Harris ar Donaldas Trumpas – juos laimės. Rinkimų rezultatai gali būti aiškūs jau kitą dieną arba po kelių savaičių – tai lems tai, kaip seksis juos skaičiuoti. Jungtinėse Valstijose vykstančius prezidento rinkimus – kokie galimi pokyčiai šalies strateginėje politikoje ir koks bendras politinis šalies fonas – aptaria politologai: Kauno technologijos universiteto docentas Ainius Lašas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas Egidijus Vareikis. Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Kai kalbama apie naująjį Amerikos prezidentą, ypač akcentuojami galimi pokyčiai šalies strateginėje politikoje. Vieni nerimauja dėl galimų permainų, kiti ramina, kad Amerikos strateginė kryptis nesikeis, nesvarbu, kas būtų išrinktas – K. Harris ar D. Trumpas. Ar po prezidento rinkimų kis Amerikos strateginė kryptis, ar ji išliks tokia, kokia buvo iki šiol? Politologo E. Vareikio teigimu, kai kalbame apie strateginės krypties pokyčius, dažniausiai galvojame apie tai, ar JAV toliau vykdys mūsų saugumo lūkesčius. „Matau daug tekstų ir pasisakymų, kuriuose keliamas klausimas: ar amerikiečiai ir toliau mus gins? – kelia klausimą E. Vareikis. – Visų pirma turime aiškiai suprasti – amerikiečiai renka prezidentą ne mums ar Ukrainai, o sau. Amerika nėra iš anksto įpareigota mus ginti ir saugoti. Ji tokį įsipareigojimą prisiima tik tada, kai mato, kad tai atitinka jos misiją.“ Mes, europiečiai, anot politologo, dažnai elgiamės prieštaringai: viena ranka Ameriką kritikuojame, teigiame, kad galime gyventi be jos, kalbame apie strateginę autonomiją, o tada stebimės, kodėl Amerika neskuba ginti Ukrainos ar mūsų. „Prieštaravimų šaknys glūdi ne Amerikoje, o mūsų pačių pozicijoje – mes nesistengiame suprasti Amerikos, bet norime, kad ji suprastų mus“, – įsitikinęs E. Vareikis. „Šiuo metu kai kurios žiniasklaidos priemonės prisimena pokario metus po Antrojo pasaulinio karo, kai galiojo Trumano doktrina, nukreipta ne tik į karinės, bet ir ideologinės Sovietų Sąjungos ekspansijos visuose kontinentuose sulaikymą. Toje doktrinoje buvo svarbūs du aspektai: Amerika turi būti ne tik stipresnė už Sovietų Sąjungą, bet ir ta šalis, kurios prestižas neginčijamas, kuria visi pasitiki. Šiandien antrasis aspektas ypač aktualus, nes pasaulio pasitikėjimas Amerika nėra toks stiprus. Prisiminkime prezidento Kennedy žodžius – užuot klausę, ką Amerika mums duos, turėtume klausti, ką mes galime duoti Amerikai. Jei norime, kad Amerika nekeistų savo strateginės krypties, turime jai padėti ir parodyti, kad esame kartu tose srityse, kur susikerta Amerikos interesai pasaulyje“, – aiškina politologas. Šiandien, jo žodžiais, Europos Sąjunga ir JAV nesutaria daugeliu klausimų: amerikiečiai ragina laikytis griežtesnės politikos Kinijos atžvilgiu, o Europa nori su ja bendradarbiauti; amerikiečiai skatina griežtą poziciją Irano atžvilgiu, o Europa ieško ekonominio bendradarbiavimo galimybių. „Mūsų santykių sėkmė priklausys ne tik nuo būsimos JAV administracijos, bet ir nuo mūsų pačių – kiek mes norime, kad Amerika išliktų ta šerdimi, kuria pasitikima. Nes būtent Amerika yra ta šalis, kuri gali sulaikyti Kiniją ir išlaikyti pasaulyje tvarką bei strateginę kryptį“, – tvirtina E. Vareikis. Politologas A. Lašas, apibūdindamas bendrą politinį foną Jungtinėse Valstijose, kuriose vyksta naujo šalies vadovo rinkimai, nuogąstauja: „Manau, padėtis yra įtempta kaip niekada. Žmonės iš abiejų pusių atrodo labai susirūpinę. Lūkesčiai tam tikra prasme yra apokaliptiniai. Vieni tikisi staigios migracijos bangos ar kitų dramatiškų įvykių, kiti bijo, kad jų oponentai laimės ir įves tam tikrą diktatūrą, susidės su Rusija ir panašiai. Apskritai spalvos atrodo tokios tamsios ir nerimo tiek daug, kad niekada anksčiau nieko panašaus nesu matęs.“ Visi kalba, kad Amerikos prezidento rinkimai vyksta esant neregėtam visuomenės susiskaldymui. Komentuodamas tokio susipriešinimo ištakas, politologas A. Lašas mano, kad žmones suskaldė ne vienas dalykas, o apskritai – politinė retorika ir politinis susipriešinimas. „Tai buvo tam tikra kelionė, kurią dabar matome pasiekiančią įtemptą kulminaciją. Anksčiau, dar aštuntajame, devintajame dešimtmetyje ar ankstyvajame dešimtajame dešimtmetyje, Jungtinėse Valstijose partijos nuolatos bendraudavo, derindavo pozicijas, sugebėdavo surasti kompromisų. O dabar susipriešinimas toks stiprus, kad partijos bijo pasirodyti silpnos ar pataikaujančios kitai pusei. Todėl susitarti tampa labai sunku. Žinoma, nemažą reikšmę turi ir asmenybės, kaip antai pats Donaldas Trumpas ir jo komanda, kurie nesišalina dramatiškos retorikos. O įvykiai Kapitolijuje 2021-ųjų sausio 6-ąją dar labiau šią įtampą sustiprino ir supriešino“, – teigia A. Lašas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/jav-prezidento-rinkimai-kokie-galimi-pokyciai-salies-strategineje-politikoje-komentuoja-politologai/.

Karybos eksperto Dariaus Antanaičio komentarai apie aktualiausius tarptautinės politikos įvykius

Ar iš tiesų Šiaurės Korėja įsijungė į karą prieš Ukrainą Rusijos pusėje? Kiek realūs Irano grasinimai Izraeliui? Kaip ir kodėl kandidatai į JAV prezidentus naudoja vadinamąją karo kortą? Šiuos ir kitus svarbiausius tarptautinius įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja karybos ekspertas, atsargos majoras Darius Antanaitis. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Praėjusią savaitę įvairiu lygmeniu patvirtinta, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, ieškodamas pranašumo invazijoje į Ukrainą, pasitelkė karius ir karinę techniką iš Šiaurės Korėjos. Tai pirmas kartas per daugiau nei šimtmetį, kai Rusija į savo teritoriją pasikvietė užsienio pajėgas. JAV žvalgybos duomenimis, apie 8 tūkst. iš 10 tūkst. Šiaurės Korėjos karių, kurie yra Rusijoje, pasiekė Kursko pasienio regioną. Pasitvirtino pastebėjimas, kad Rusija, pradėjusi karą prieš Ukrainą, nesugebės jo užbaigti be užsienio pagalbos. Kodėl didžiosios pasaulio valstybės tik stebi šį procesą, tačiau aktyviau nereaguoja? „Kai kalbama apie tai, kad šiaurės korėjiečiai kariai atvyko kariauti Rusijos pusėje prieš Ukrainą, tai turime suvokti, kad neturime informacijos arba faktų, kad jie jau kariauja. Todėl visi stebi, kas bus toliau. Mes dažnai sakome, kad Vakarai delsia. Vakarų delsimą turėtume suprasti kaip laukimą ir žiūrėjimą, kas bus toliau. Arba galiu tiksliau pasakyti – kad nebūtų pridaryta bėdos. Užsienio karių Rusijoje buvo ir anksčiau. Prisiminkime bendras pratybas su kinais arba venesueliečiais, arba su iraniečiais. Todėl, manau, dabar svarbu išlaikyti šaltą protą ir žiūrėti, ar tai yra pajėgų demonstravimas, ar klaidinantys veiksmai, ar iš tiesų Šiaurės Korėja įsitraukė į karą prieš Ukrainą Rusijos pusėje“, – komentuoja karybos ekspertas. Jo teigimu, tam, kad galėtume sakyti, jog Šiaurės Korėjos kariai iš tiesų įsitraukė į Rusijos karą prieš Ukrainą, turi būti agresijos faktas. „Pavyzdžiui, jeigu kažkas stovi prie mūsų sienos ir agresyviai elgiasi, grasina tankais ar patrankomis, tai dar nereiškia, kad prasideda karas. Tai dar nereiškia, kad mes turime atidengti ugnį į tuos žmones už sienos. Visada turi būti faktas. Ir šiuo atveju manau, kad taip pat reikia laukti ir pažiūrėti, ar iš tikrųjų šiaurės korėjiečiai pradėjo kovoti prieš Ukrainą Rusijos pusėje aktyviai, ar tai tiesiog bandymas mus suklaidinti“, – tikina D. Antanaitis. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasmerkė sąjungininkų neveiklumą Šiaurės Korėjos karinių pajėgų atžvilgiu ir pareiškė, kad jį stebina Kinijos tyla. Atsakydamas į tai Pekinas pareiškė, kad „nežino konkrečios Šiaurės Korėjos ir Rusijos dvišalių mainų ir bendradarbiavimo padėties“ ir kad „Kinijos pozicija tikintis, jog įvairios šalys skatins padėties švelninimą ir sieks politinio krizės Ukrainoje sprendimo, nepasikeitė“. D. Antanaičio nuomone, prezidentas V. Zelenskis, būdamas kovojančios už savo išlikimą valstybės prezidentas, privalo kelti klausimus, garsiai kalbėti ir būti sąžinės balsas kitiems, nes kitu atveju valstybių arba mūsų pačių būties dalykai tiesiog privers užmiršti, kas vyksta Ukrainoje. „Kitas dalykas – aiškinti Kinijai, kad ji nesuvaldo Šiaurės Korėjos ar Rusijos, daugiau yra poza, negu iš tikrųjų realus veiksmas, nes Kinija yra vienintelė, kuri gali apskritai sureguliuoti arba prilaikyti Rusiją ir Šiaurės Korėją. Todėl, mano galva, prezidentas Zelenskis taip kalba. Tai yra visiškai natūralu ir normalu. Būtų labai keista, jeigu taip nekalbėtų“, – teigia karybos ekspertas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/d-antanaitis-siaures-korejos-kariu-isitraukima-i-rusijos-kara-pries-ukraina-turi-patvirtinti-konkretus-faktai/.

Sekmadienio meditacija. Kun. D. Stankevičius. Didžiojo meilės įsakymo ženklas – Kristus ant kryžiaus

XXXI eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_e31_s.html Seserys ir broliai Kristuje, sveikinu jus visus! Šiandien švenčiame trisdešimt pirmąjį eilinį sekmadienį, ir Dievas mūsų klausia apie prioritetus – kas svarbiausia kiekvieno iš mūsų gyvenime? Šis klausimas nėra naujas. Ir fariziejai klausia Jėzaus Jo nuomonės, kuris įsakymas, iš žydams žinomų daugiau negu 600 įsakymų, yra svarbiausias. Savo kasdienybėje, savo kultūroje, kurioje gyvename, dar vadinamoje skubos kultūroje, verčiamės per galvas, bandome nuveikti daugybę darbų, turime daugybę prioritetų. Bet ar sustojame ties tuo, kas yra svarbiausia? Jėzus į užduotą klausimą atsako, kad svarbiausias dalykas yra mylėti Dievą visa savo esybe – protu, siela, visomis pastangomis. Tai nėra nauja žydams, nes šis įsakymas yra Senajame Testamente – Toroje – Pakartotojo įstatymo knygoje. Tačiau Jėzus priduria, kad Dievo meilė yra neįsivaizduojama be artimo meilės. Jeigu mes sakome, kad mylime Dievą, tačiau nesiimame jokių veiksmų tą meilę išreikšti, tai ši meilė nėra tikra. Lygiai taip, kaip kitoje Evangelijos vietoje yra sakoma, kad tas, kuris nerodo meilės savo artimui, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nėra matęs. Jėzus, sujungdamas šiuos du įsakymus, mus moko, kad meilė nėra vien tiktai abstraktus žodis – meilė yra tikra, kuomet ji reiškiasi konkrečiais veiksmais. Tad ir kiekvienas iš mūsų esame kviečiami šia meile dalintis. Jeigu atsiesime artimo meilę nuo meilės Dievui, ši meilė taip pat bus netikra, nes ji atsidurs pavojuje suprasti ją labai savanaudiškai, savitiksliai – ji bus egoistinė. Kitaip sakant, dažniausiai be meilės Dievui mes negalime tinkamai parodyti ir meilės artimui, nes visuomet ją rodysime tiktai tiek, kiek ji bus mums naudinga. Mes visą laiką trokšime tą meilę rodyti tiktai tiems, kurie mums taip pat atsilygina meile, geru. O Dievas moko mus mylėti tobulai – moko mylėti visus, nepaisant jų elgesio. Ir šią meilę Jis parodė savo konkrečiu pavyzdžiu – Žodžiu, išėjusiu iš Jo lūpų, tapusių kūnu, Jėzumi Kristumi, kuris šią meilę ant kryžiaus atidavė už kiekvieną iš mūsų. Už visus, kurie buvome to neverti ir nenusipelnę jokiais gerais darbais, o priešingai – paskendę nuodėmėje. Tad ir Didysis įsakymas, kurį cituoja Jėzus, sujungdamas meilę Dievui ir meilę artimui, kiekvienam sutiktajam, mus kviečia gyventi tikra meile, ne išgalvota, ne „nukabinta“ iš Dangaus, ne egoistine, bet atsiduodančia, kurios pavyzdį rodo pats Jėzus Kristus. Tad klauskime šiandien savęs: kas mano gyvenime yra svarbiausia? Ar tarp daugybės prioritetų užduočių, tikslų asmeniniame gyvenime, šeimoje, profesinėje srityje – ar tarp šių prioritetų pirmoji vieta yra skiriama Dievui? Ar mes įgyvendiname tą gerai žinomą posakį, kad, jeigu Dievas mūsų gyvenimuose yra pirmoje vietoje, tai visa kita mūsų gyvenimuose susidėlioja į savas reikiamas vietas? Gyvenkime tuo įsakymu, kurio mus moko Jėzus. Gali nuskambėti keistai – kaip galime gyventi įsakyta meile? Tačiau abejonė kyla iš mūsų sužeistumo. Be Dievo malonės, be mūsų bendrystės su Juo mūsų meilė bus savanaudiška ir egoistiška. Tad semkimės tos meilės iš bendrystės su Dievu ir dalinkimės ja savo gyvenimuose su kiekvienu sutiktuoju. Amen. Kun. Deividas Stankevičius kunigystės šventimus Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo rankų uždėjimu priėmė 2024 m. balandžio 20 d., jis yra Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos vikaras. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-didziojo-meiles-isakymo-zenklas-kristus-ant-kryziaus/