Sekmadienio meditacija. Rūta Kisielytė

XXVI eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_e26_s.html Šiandienos Evangelijos ištrauka man brangi tuo, kad jos didžioji dalis – vien Jėzaus žodžiai! Nauda ir sveikata širdžiai juos svarstyti. Pradžioje prabyla Jonas, atėjęs pas Mokytoją su skundu, nepasitenkinimu, nesuprasto jo asmens teisumo jausmu, gal ir su lūkesčiu: „Viešpatie, daryk tvarką! Aš taip teisingai manau, mano ketinimai tokie geri: Tu – teisiausias, aš irgi didžia dalimi teisus, nes nemaža Tavo šlovės spindulių dalis krenta ir ant manęs, todėl aplinkiniai tegu klauso, o jei ne – pasakysiu jiems, kad turės reikalų su aukštesniu ir mane palaikančiu, taip?“ Iš 2000 metų perspektyvos ne kartą skaičius ištrauką, kyla noras iš Jono kiek pasijuokti, kol nesuvokiu, jog tai yra beveik dažnos mano maldos kopija. Jėzus nelieka abejingas, nebylus. Matydamas, girdėdamas Jono, mano ir kitų – su nuodėme pradėtųjų jausmų, minčių ir ketinimų netvarką, girdėdamas šauksmą, būdamas gailestingas ateina padėti. Ne tam kitam, bet – aišku – man. Jėzus nedalyvauja apkalbose apie trečiuosius asmenis, nors draugiškai ir nesmerkdamas išklauso viso mano kvailumo. Kokias pamokas gaunu šiandien? Visų pirma Jėzus pakoreguoja matymą: negaišk laiko išgyvendamas, kad kitas nedaro kaip tu. Matyk, ką jis daro gera: Jėzaus vardu išvarinėjamus demonus (ir ne – bandomus išvarinėti, bet išvarinėjamus!). Ir čia įvyksta bene dviguba pergalė: tai matydama, pati džiaugiuosi ir dėl to gerai jaučiuosi. Tai atpažindama kitame, aš galiu ir jį paskatinti ir toliau eiti bei veikti Jėzaus vardu. Čia iškyla kiti Jėzaus žodžiai apie akį Evangelijoje pagal Matą: „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“ Jėzus, kaip mokytojas, gydytojas ir gelbėtojas – matydamas akių nesveikumą, gydo, kad manyje būtų daugiau šviesos. Antra pamoka, kuri man pačiai šįsyk buvo mąstymo dovana. Norisi priklausymą Mesijui naudoti kaip postamentą pareiškimams, nurodinėjimams. Kažkas viduje nori žmones atvesti pas Jėzų kaip avinus – aiškindamas, nurodinėdamas, rinkdamas pergales. Visgi panašu, kad Jėzus man sako: Lipk, mieloji, nuo to postamento, parodysiu tau kitą džiaugsmą – dėl priklausymo Mesijui priimti taurę vandens. Vandens juk paprastai nesiūlo tiems, kuriuos aukštai vertina, iš kurių daug tikimasi. Turbūt dažnai man ją duos iš pasigailėjimo ar kad užčiauptų bent trumpam evangelizacinį įkarštį. Tačiau kuo dažniau aš šioje pasipūtėlei nesmagioje vietoje išbūnu, tuo gausesnis neprarasiančiųjų savo užmokesčio būrys. Ilgas, regis, kelias iki tokio džiaugsmo. Trečioji pamoka, klausantis labai rimtų Jėzaus įspėjimų. Elgesys, kai nesugebu matyti kito daromo gero, kai piktnaudžiavimas galia, autoritetu – ir tam nebūtina būti direktoriumi ar vadovu – vertimas kitą elgtis kaip aš yra priešingas Dievo karalystės dvasiai, yra pragariškas ir pragaištingas. Įvardindamas jį papiktinimu Jėzus – Dievas – lyg ir vėl stoja skersai kelio Babelio bokšto užmačiai. Turbūt ir neskaičiusiems evangelijų žodžiai apie nukirstas galūnes ir išluptą akį yra žinomi, girdėti. Taip jau yra su mumis, ši Evangelijos ištrauka yra iškalbinga, kad mūsų spontaniškas dėmesys dažniausiai nepastebi reikšmingų dalykų ir užkimba už niekų. Sau į širdį deduosi, kad pragaras yra, jis baisus, ir nėra per didelės kainos už patekimą į Dievo karalystę. Maža to, Jėzus ne tik įspėjo ir mokė, bet – tą žinome – atidavė ne akį, ne galūnę ar dvi, o visą save, kad nuo tos blogio kvintesencijos, ar teisingiau – būvio, kur nepatenka, nėra patiriamas nė spindulėlis gėrio (kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta – vadinasi, tai amžina), kad nuo to apsaugotų ir – Kryžiumi – į Dievo karalystę duris mums atvertų. Daug vilties šioje ištraukoje, kai žinau, kad tas Jonas, kurio susireikšminimas pradžioje lyg prajuokino, leido pažiūrėt iš aukšto, kol nesuvokiau, kad visa tai skirta man pačiai, tai Jonas – mylimasis Jėzaus mokinys, apaštalas ir evangelistas, Paskutinės vakarienės metu laikęs galvą Jėzui ant širdies, vienintelis iš apaštalų buvęs prie Nukryžiuotojo sunkiąją valandą, kuris vėliau laiškuose rašys: „Mylimieji, Dievas – tai meilė“, „Vaikeliai, mylėkite vieni kitus.“ Man nereikia Jėzaus akivaizdoje vaidinti, kas nesu. Dievas tvarko tikrovę, o ne apsimetinėjimus. Galiu ir turiu ateiti, kokia esu. Kalbėtis, aptarti viską, kas mano širdyje. Skaitydami sesers Faustinos, pirmosios šio tūkstantmečio šventosios, gyvenusios ir Vilniuje, dienoraštį, matome, kaip labai Jėzų džiugina mūsų tiesumas ir paprastumas. Skaitydama Šventąjį Raštą, eidama išpažinties, tiesiai klausdama Jėzaus, aš gausiu gydymą, ugdymą tinkamoje vietoje ir tinkamu metu – atsakymus, o svarbiausia – kelią į Dievo karalystę. Rūta Kisielytė yra Vilniaus piligrimų centro projektų koordinatorė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-akis-taure-ir-dievo-karalyste/