Pokalbis su Santaros klinikos kapelionu kun. Gabrieliumi Satkausku apie organų donorystę

Kiekvienais metais spalio antrąjį šeštadienį minima Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena. Šia diena siekiama paskatinti žmones sutikti būti donorais ir taip išgelbėti kitiems gyvybes. 2024-ieji Lietuvai ir Nacionaliniam transplantacijos biurui yra ypatingi – mūsų šalis paskelbta Europos organų donorystės sostine, ir jai teko organizuoti 23-iąsias Europos organų, audinių ir ląstelių donorystės dienas. Europoje kasmet atliekama 39 tūkst. transplantacijų, bet naujų laukiančiųjų sąrašas ilgėja. 2023 metais Europoje viltingo skambučio į transplantacijos operaciją laukė net 48 tūkst. sunkiai sergančiųjų, tarp jų beveik pusė tūkstančio mūsų šalies piliečių. Lietuvoje kasmet atliekama apie 200 transplantacijų. Šiuo metu jų Lietuvoje laukia beveik 500 žmonių. Tarp jų 133 – inksto, 99 – kepenų, 50 – širdies, 4 – plaučių, 3 – širdies ir plaučių komplekso, 1 – kasos ir inkstų komplekso, 167 – ragenų. Tarp jų – 21 vaikas. Apie organų transplantaciją žurnalistas Vytautas Markevičius kalbina Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos kapelioną, kunigą Gabrielių Satkauską. „Bažnyčia ragina būti dovana kitam, – tikina dvasininkas. – Džiaugiuosi, kad galiu prasklaidyti abejones, nuraminti ir padrąsinti, kai žmonės susiduria su jaudinančiais atvejais.“ Lietuvoje šiuo metu yra 48 721 donorų kortelių turėtojas. Kun. G. Satkauskas – vienas iš jų. „Kai sulaukiau pilnametystės, supratau, kad negaliu nepasinaudoti galimybe padėti kitiems. Nors esu jaunas, bet gyvenime būna įvairių situacijų. Suvokiau, kad šioje žemėje bet kokiu atveju esame laikinai. Jeigu aš galiu padėti kitam žmogui – kodėl to nepadaryti? Toks poelgis juk nepakenks mano amžinajam gyvenimui. Aš netikiu įvairiais prietarais, susijusiais su organų donoryste“, – kalba kun. G. Satkauskas. Jam, kaip kapelionui, šiuo metu tarnaujančiam Santaros klinikose, kur atliekamos sudėtingiausios organų persodinimo operacijos, nemažai tenka bendrauti su laukiančiaisiais donoro. „Tai paprastai būna labai jautrus, nelengvas laukimas, juk viskas yra pakibę ant plauko. Suprantu, kad nuo manęs niekas nepriklauso. Aš priklausomas tik nuo malonės, kuri gali pasiekti mane kaip stebuklas. Sakyčiau, tai ypatingas išgryninimo laikas, tarsi skaistykla žemėje, ypatingas brandos augimo laikas. Dvasiniu požiūriu jis pakeičia mūsų žvilgsnį, sąžinę – viską. Ir kai nutinka tas stebuklas, kai pagaliau pasiekia dovana – donoro organas, įvyksta galutinis persikeitimas, žmogaus prisikėlimas. Mes žinome iš filmų, liudijimų, kaip tokiais atvejais kardinaliai pasikeičia žmogaus žvilgsnis, vertybės. Grįžtama prie paprasčiausių, svarbiausių dalykų – santykių su žmonėmis“, – mintimis dalijasi kun. G. Satkauskas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kunigas-g-satkauskas-pasitikdamas-donorystes-diena-baznycia-ragina-buti-dovana-kitam/.