Pokalbis su istorike Ieva Balčiūne, knygos „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“ autore

Neseniai knygynuose pasirodė istorikės Ievos Balčiūnės knyga „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“ (išleido „Aukso žuvys“), kurioje pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje drąsiai ir kompleksiškai atsigręžta į slepiamą, ignoruojamą, nematomą ir neretai pamirštamą šeimos gyvenimo pusę – sprendimą apleisti, atskirti vaikus. Knyga parengta disertacijos pagrindu. Autorė dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako, kad vaikų ir atsikratymo jais temos ėmėsi norėdama suprasti režimą ir jo veikiamus žmones, jų santykius ir sprendimus, nukreiptus į gyvybę arba tapusius lemtingais dešimtims tūkstančių vaikų, atsidūrusių už šeimos ribų. Ji pabrėžia, kad vaikų – augintinių – apibūdinimą ne kartą aptiko dokumentuose siekdama išsiaiškinti, kas gi ypatingo sovietmečiu vyko su nereikalingais vaikais, kurie išties yra neatsiejama bet kurios kultūros ir istorinio laikotarpio visuomenės dalis. I. Balčiūnę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Mane asmeniškai domina socialinė istorija. Kai pradėjau rinktis temas, pastebėjau, kad šios problemos yra neliestos arba dažnai pražiūrimos, lyg jų nebūtų arba jas lydėtų tik gandai ir nuogirdos. Kai atradau dokumentus, pradėjau tomis problemomis domėtis rimčiau. Pastebėjau, kad tikrai esu pirmoji, atsivertusi tas bylas, jas perskaičiusi ir įsigilinusi į tai, kas ten parašyta. Tai mane patraukė, nes iš tiesų ši tema labai skaudi. Tai suvokiau tik pradėjusi tyrimą. Nesitikėjau, kad tema pasirodys tokia plati ir įvairiabriaunė, kad atvers tiek daug skaudulių. Reikėjo nemažų pastangų suvaldyti informacijos srautą, kad tinkamai galėčiau užbaigti tyrimą. Parašiau monografiją, tačiau manau, kad tema nėra iki galo išsemta“, – sako istorikė. Kaip valstybė sprendė tokių vaikų gyvenimo klausimus? Anot I. Balčiūnės, valstybės politika šiais klausimais buvo suformuluota sovietinėje Rusijoje XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. „Ir ji praktiškai nesikeitė per visą sovietinį laikotarpį iki pat devyniasdešimtųjų Lietuvoje. Panaši sistema egzistavo dar kurį laiką net atgavus nepriklausomybę. Buvo ieškoma sprendimo būdų, ką daryti su tais vaikais, kurie yra likę be šeimų, vadinamaisiais socialiniais našlaičiais. Reikėjo sukurti sistemą, kad būtų galima administruoti įvairias įstaigas, kuriose buvo apgyvendinami minėti vaikai. Reikėjo juos ne tik apgyvendinti, bet ir rūpintis jų priežiūra, ugdymu, mokymu ir pan. Atskirais atvejais buvo steigiamos visiškos atskirties vietos, kurios turėjo būti patrauktos nuo visuomenės, kad netrukdytų gyventi nei šeimoms, nei visuomenei, nei valstybei. Kitais atvejais vaikai turėjo būti perauklėjami“, – aiškina I. Balčiūnė. Istorikės teigimu, visuomenės požiūrį į tokius vaikus labai sunku apčiuopti dokumentuose. „Galima susidaryti bendrą vaizdą, kad į juos buvo žiūrima įtariai, neretai paniekinamai. Tie, su kuriais teko pasikalbėti, liudijo, kad jautė tam tikrą atskirtį. Tokius vaikus dažniausiai vadindavo augintiniais. Šį žodį pavartojau ir monografijos temoje. Man jis, galbūt kaip ir kitiems, asocijuojasi su naminiais gyvūnėliais. Tačiau tuo metu buvo taip“, – sako pašnekovė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/istorike-i-balciune-augintiniai-ne-naminiai-gyvuneliai-o-santykio-su-pazeidziamiausiais-zmonemis-metafora/.