Pokalbis su pareigūnu Mindaugu Akelaičiu apie Lietuvos policijos kasdienybę ir iššūkius

Spalio 2-oji – Policijos (Angelų sargų) diena – Lietuvos policijos profesinė šventė. Pirmą kartą Policijos diena Lietuvoje paminėta prieš daugiau nei šimtmetį – 1921-aisiais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 metų gruodžio 11 dieną buvo priimtas Lietuvos Respublikos policijos įstatymas. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje pašventinta policijos vėliava su įrašu „Įstatymas ir teisėtumas“ bei atkurta policijos pagerbimo diena – spalio 2-oji. Šia proga žurnalistas Vytautas Markevičius kalbina Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotoją Mindaugą Akelaitį, tarnaujantį policijoje jau ketvirtį amžiaus. „Kai kuriems kolegoms Angelų sargų diena taip pat yra ganėtinai įtempta. Policija siekia būti atvira organizacija, nori parodyti, kaip ji dirba, kaip veikia visuomenėje, todėl rengiame šventę. Dalis pareigūnų turi šiek tiek intensyviau padirbėti, nes policija kiekvieną minutę turi būti pasiruošusi padėti žmonėms. Todėl ši diena didelei daliai pareigūnų yra eilinė darbo diena, kai jie atlieka tiesioginį darbą. Mes jau esame įpratę, kad tik tam tikra dalis pareigūnų turi prabangą šiandien tikrai švęsti“, – prisipažįsta M. Akelaitis. Anot jo, pareigūnai jaučia didelį visuomenės dėmesį, o policijos matomumas verčia tobulėti, keistis, bandyti išspręsti savo vidines problemas arba darbo netobulumus. Policijos pareigūnai, pradedant uniforma, baigiant įvykiais, stresinėms situacijoms, kai žmonės kviečia į pagalbą, yra labai matomi. „Kai kuriais atvejais bendruomenės viduje pasigirsta kolegų nuogąstavimų arba nerimo ženklų, kad jie jaučiasi per daug stebimi, kai kada galbūt nepagrįstai kritikuojami, neįvertinus visų specifinių aplinkybių, su kuriomis tenka susidurti“, – sako M. Akelaitis. Pašnekovui atrodo, kad vienas svarbesnių dalykų dirbant policininko darbą yra klimatas kolektyve. „Per tą laikotarpį, kiek tarnauju policijoje, man esminis dalykas būdavo kolegų parama. Tai gali būti ir vadovas, ir tavo partneris, su kuriuo tenka dirbti ir naudotis vienu automobiliu. Policijoje turime ir psichologus, kurie yra pasirengę padėti tada, kai ištinka kritinės situacijos. Vyksta nemažai kvalifikacijos tobulinimo renginių, kuriuose pareigūnai gali tobulinti konfliktų sprendimų įgūdžius ar panašias problemas“, – teigia jis. Pareigūnas pripažįsta, kad pasitaiko komunikacinių iškraipymų. „Aš pirmiausia dėmesį kreipiu į patį artimiausią pareigūnų, dirbančių praktinį darbą, vadovą. Policijos sistema yra hierarchinė. Pavyzdžiui, policijos generalinis komisaras tikrai negalės pakalbėti su kiekvienu iš septynių tūkstančių policijos pareigūnų, lygiai taip pat kaip ir kokios nors Vilniaus apskrities policijos vadovas, kuriam pavaldūs per pusantro tūkstančio pareigūnų, nepakalbės su kiekvienu iš jų. Todėl labai svarbu koordinuoti nurodymus ir juos perduoti kiekvienam pareigūnui. Policijos bendruomenė turi uždarą feisbuko grupę, yra ir kitų neformalių formatų. Galų gale kai kada būna taip, kad tenka padirbėti su vienu arba kitu kolega individualiai. Visuomet reikia stengtis kuo aiškiau perteikti bet kokį sumanymą. Jeigu kalbama apie kažkokius pokyčius ar pareigūnams rūpimas temas, tai stengiesi neformaliai bendrauti. Man, kaip vienam iš vadovų, labai trūksta to tiesioginio ryšio, bet ir suprantu, kad tai ne visada fiziškai įmanoma. Tada stengiesi tai kompensuoti kitais būdais“, – sako Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojas M. Akelaitis. Daugiau: