Episodes
Episodes
2 days ago
2 days ago
Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos apie svarbesnius pastarųjų dienų įvykius: šią savaitę suintensyvėjo Rusijos puolimas prieš Ukrainą, apie grėsmes mūsų valstybei, kurias įžvelgia politikos senbuvė, savaitgalį Klaipėdoje vyksiantį „Vilties bėgimą“ ir neišgirstus balsus."] „Matau daug vienos ar kitos partijos politinių ambicijų. Dažnai nematomos ir neįvertinamos svarbiausios šiandienos grėsmės mūsų valstybei“, – sako žinoma politikė, buvusi ilgametė Seimo narė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Kaip jau skelbta anksčiau, šių metų Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę parlamentas paskyrė ilgametei Seimo narei, buvusiai parlamento vadovei Irenai Degutienei ir kovo pabaigoje mirusiai sovietmečio disidentei, vienuolei Felicijai Nijolei Sadūnaitei. Politologo Alvydo Medalinsko nuomone, Rusija, pasinaudodama vėluojančia Vakarų pagalba Ukrainai, taip pat joje vykstančios karinės mobilizacijos sunkumais, užvedė karinio šantažo mašiną, kurios vienas iš tikslų – priversti Ukrainą derėtis dėl galimos karo baigties Maskvai palankiomis sąlygomis. Jau šį sekmadienį Klaipėdoje vyks 17-asis „Vilties bėgimas“ – pirmasis šalyje solidarumo bėgimas ir vienas didžiausių masinių renginių Vakarų Lietuvos regione, kuriame paprastai dalyvauja apie 10 tūkstančių žmonių ir apie 250 savanorių. Pagrindinė šio renginio misija – padėti įveikti onkologinių ligonių, jų artimųjų, senjorų, neįgaliųjų, sergančių vaikų socialinę atskirtį, grąžinti juos į aktyvų gyvenimą. Ir nors pats bėgimas rengiamas tik po poros dienų, jau nuo šiandien Klaipėdoje šurmuliuos šiai Vilties šventei skirti renginiai. Ir laidos pabaigai, žurnalistės Austėjos Zovytės parengtas pokalbis su LRT žurnaliste ir visuomenininke Urte Karalaite, kurios inicijuoto projekto „Neišgirsti balsai“ metu vyksta kūrybinio rašymo dirbtuvės nuteistiesiems bei nuteistosioms. Kūrybinio rašymo dirbtuvės, prasidėjusios nuo dviejų įkalinimo įstaigų, Pravieniškių ir Panevėžio moterų kalėjimo, šiais metais lanko jau penkis Lietuvos kalėjimus. Visą laidą tiesiogiai klausykite radijo gyvenimui XFM eteryje penktadieniais po 9-os ir 16-os valandos žinių internete ir FM radijo bangomis: Vilniuje – 104.7 Kaune – 88.1 Klaipėdoje – 91.4 Šiauliuose – 102.1 Panevėžyje – 106.9 Kėdainiuose – 106.1 Biržuose – 88.5 Aukime šviesoje!
3 days ago
3 days ago
Kaip jau buvo skelbta, šių metų Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę – parlamentas skyrė ilgametei Seimo narei, buvusiai parlamento vadovei Irenai Degutienei ir šių metų kovo pabaigoje mirusiai sovietmečio disidentei, vienuolei Felicijai Nijolei Sadūnaitei. Apdovanojimo įteikimo ceremonija Seime vyks gegužės 16-ąją. Seseriai F. N. Sadūnaitei skirtą apdovanojimą planuojama įteikti jos broliui disidentui Jonui Aloyzui Sadūnui, o jam negalint dalyvauti – jo dukrai Marijai Sadūnaitei. Šia proga politikę Ireną Degutienę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. I. Degutienei teko eiti svarbias pareigas Vyriausybėje ir Seime: ji buvo ministrė, laikinai ėjo ministrės pirmininkės pareigas, o Seime nuo žemiausios pakopos – Seimo narės – pakilo iki Seimo pirmininkės. Kokiame poste buvo sunkiausia? „Negalėčiau pasakyti, koks postas buvo sunkiausias. Kiekvienos einamos pareigos man, kaip žmogui, buvo iššūkis. Girdėdavau įvairių komentarų iš šalies: ką ta daktarė gali čia padaryti? Turbūt pirmas iššūkis buvo tuomet, kai buvau paskirta socialinės apsaugos ir darbo ministre. Tai buvo visiškai kita sritis, kurioje reikėjo ir teisinių, ir ekonomikos žinių, nes SODRA – tai jau finansinė įstaiga. Prisipažinsiu, mokiausi kiekvieną dieną ir turėjau ministerijoje daug žmonių, kurie, nepaisydami galbūt ir kitokių politinių pažiūrų, man labai padėjo. Padėjo nesuklysti, padėjo išmokti, ir aš jiems iki šiol esu labai dėkinga. Dabar jau retrospektyviai kai kas prisipažįsta, kad prognozės man dirbti socialinės apsaugos ir darbo ministre buvo trumpalaikės, sakė – du ar trys mėnesiai, bet čia, sako, tokia nepopuliari ministerija, tai paskui pakeisime kuo nors kitu. Taip likimas lėmė, kad per tą 1996 metų kadenciją iki 2000-ųjų visus ketverius metus buvau šios srities ministrė, dar du kartus turėjau eiti laikinosios premjerės pareigas, nes suklupo du premjerai. Ir „laikinai“ užsitęsė ganėtinai ilgai“, – pasakoja I. Degutienė. Kalbėdama apie tai, kokias didesnes parlamentinės demokratijos grėsmes mato šiandien, I Degutienė teigia: „Labai nelengvas šiuo metu klausimas. Aš matau daug vienos ar kitos partijos politinių ambicijų. Jos neįvertina svarbiausios grėsmės valstybei – kad saugumo ar nesaugumo grėsmės šiandien yra pačios stipriausios ir aktualiausios, kai asmeninius arba politinius savo partijos tikslus reikia numesti į šoną ir ieškoti sutarimo dėl esminių valstybės tikslų. Kai šiandien vyksta karas Ukrainoje, kai mes jaučiame didelę grėsmę iš Rusijos, Baltarusijos – kodėl nepavyksta susitarti dėl gynybos finansavimo? Kiekvienas puikuojasi savo siūlymu, bet neieško bendro vardiklio, kad gynybos finansavimo reikia jau šiandien ir sprendimų irgi reikia šiandien, nors artėja Seimo rinkimai ir galbūt tavo ar kitos partijos siūlymas yra populiaresnis arba populistinis. Tačiau politikai turi labai aiškiai žinoti, kada kartais gali populistiškai kalbėti, o kada reikia ryžtingų valstybės sprendimų, ieškant sutarimo su kitomis politinėmis partijomis. Tai to aš dabar labai pasigendu. Anksčiau mes galėdavom rasti tuos tarppartinius sprendimus dėl tikslų, reikalingų valstybei, reikalingų Lietuvos žmonėms, nors tuo metu dar ir jokios karo grėsmės nebuvo. O šiuo metu tikrai turi būti ir politinė mobilizacija.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/i-degutiene-partijoms-galvojant-apie-politines-ambicijas-daznai-neivertinamos-svarbiausios-siandienos-gresmes-musu-valstybei/.
4 days ago
5 days ago
5 days ago
Politologo Alvydo Medalinsko nuomone, Rusija, pasinaudodama vėluojančia Vakarų pagalba Ukrainai, taip pat joje vykstančios karinės mobilizacijos sunkumais, užvedė karinio šantažo mašiną, kurios vienas iš tikslų – priversti Ukrainą derėtis dėl galimos karo baigties Maskvai palankiomis sąlygomis. „Fronte esantys kariai viešai kalba, kad ginkluotė vėluoja. Ir kai tvirtinama, kad ji atvyko, tai tūlas ir sako: parodykite, kur ji atvyko. Taigi taip kalba kovojantys fronte žmonės, kuriuos apšaudo iš visų pusių. Dabartiniu metu toji pusiausvyra mūšio lauke išlaikoma tik dronais. Ukraina kol kas neturi galimybių tuos smūgius sustabdyti, adekvačiai į juos atsakyti“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigia A. Medalinskas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Svarstydamas apie tai, kodėl pastarosiomis dienomis Rusija kontrpuolimo kryptimi Ukrainoje pasirinko Charkivą, A. Medalinskas sako: „Rusija renkasi įvairias kryptis. Čia, iš Lietuvos, jos gal nelabai matomos, apskritai žmonės yra pavargę nuo informacijos iš fronto. Taip, Charkivo kryptis yra labai svarbi. Čia puolama iš kelių pusių. Taip pat bombarduojamos teritorijos ir piečiausioje fronto dalyje, netoli Zaporižios. Ką daro Rusija? Rusija suvokia, kad Ukrainos kariuomenė yra ganėtinai pavargusi, profesionalūs kariai jau dvejus metus tarnauja be jokios rotacijos. Taip pat suvokia, kad delsiama pristatyti ginkluotę, dėl kurios buvo sutarta pagal Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso programą. Rusija taip pat mato, kad Ukrainoje vėluoja mobilizacija. Suvokdama visus šiuos dalykus, ji bando ištampyti frontą į įvairius segmentus, ieško taškų, kuriuose būtų galima prasiveržti, ir t. t. Ji taip pat stumia Ukrainos karinę vadovybę į labai sunkią situaciją, kur galima nukreipti karinius rezervus. Esu minėjęs, kad sunku kariuomenę ir karinę techniką mėtyti tai į šiaurę, tai į pietus. Suprantama, Charkivas yra ypatingos svarbos miestas. Jis buvo pasirinktas po Putino prisaikdinimo. Tiek Putinas, tiek kiti jo aplinkos žmonės kalbėjo apie tai, kad reikia užimti Charkivą. Pats Putinas šiuo žingsniu rodo, kad nori užimti ne tik Donbasą – jis nori užimti ir Charkivą, o kiti kalba ir apie Odesą. Taigi Charkivas yra kur kas daugiau nei fronto tampymas į kelis taškus.“ Kai kurie analitikai sako, kad šis Rusijos puolimas yra susijęs su jos noru sukurti čia vadinamąją buferinę zoną. „Tai yra vienas iš Putino planų sukurti sanitarinę, arba buferinę, zoną, – tikina politologas. – Putinas ją nori įkurti ne Rusijos, o Ukrainos teritorijoje. Tokiu būdu, užimant kaimelius, norima priartėti per artilerijos šūvio atstumą iki Charkivo, kad miestą būtų galima terorizuoti artilerijos smūgiais. Taip būtų vykdoma karinio šantažo politika visai Ukrainai. Tai būtų Rusijos spaudimas derybose priimti Maskvos sąlygas.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/politologas-a-medalinskas-kare-pries-ukraina-rusija-suaktyvino-karini-santaza/.
7 days ago
7 days ago
Kristaus Žengimo į Dangų (Šeštinių) Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_sestines.html Sugrįžimas pas Tėvą į Dangaus karalystę Mielieji, Evangelijos ištrauka mums kalba apie Jėzaus misijos žemėje pabaigą, Jo žengimą į Dangų. Tačiau Evangelija pagal Morkų prasideda Išganymo žinia, kurioje visiems skelbiama, kad Dievo karalystė prisiartino. Visa Evangelija pagal Morkų mums kalba apie tai, kaip Jėzuje Kristuje šis skelbimas tampa gyvenimu, gyva istorija. Jėzus prisiartina prie visų ir kiekvieno. Jis labai konkrečiais veiksmais myli: ateina į žmonių namus, į kasdienį žmonių gyvenimą, juos gelbsti iš vienatvės, nuodėmės, užmezga ryšį, priartina prie Dievo. Tačiau galiausiai Jėzus išduodamas – atiduodamas kančiai ir mirčiai. Manytume, kad mirtis Jį įveikė, tačiau ne – Prisikėlusysis įveikė mirtį, Jis tapo gyvuoju. Jo būtis peržengia erdvės ir laiko barjerus. Jis sugebėjo sukurti dar artimesnį ryšį su kiekvienu žmogumi. Evangelija pagal Morkų baigiasi šiandien išgirsta ištrauka. Tai Jėzaus žemiškasis atsisveikinimas su savaisiais, Jo sugrįžimas pas Tėvą. Klausimas: kaip galima suderinti Evangelijos pradžią su šia pabaiga? Kokiu būdu Dievo karalystė yra arti, kai Viešpats palieka šią žemę ir grįžta į Dangų pas Tėvą? Ar Dievo karalystė vis dar arti? Kaip? Iš tikro Dievo karalystė išsipildo būtent tuo metu, kai Jėzus grįžta pas Tėvą. Nes Geroji Naujiena – tai žinia, jog ir mūsų laukia panašus likimas – mūsų pašaukimas, mūsų kelias yra sugrįžimas pas Tėvą. Jėzus atėjo pas mus tam, kad dovanotų, atskleistų naują gyvenimą, bet ne vien tam, o ir todėl, kad atskleistų šio gyvenimo tikslą – grįžimą pas Tėvą. Todėl įžengimas į Dangų yra ne tik paskutinis Jėzaus gyvenimo šioje žemėje slėpinys, bet kartu tai yra ir mūsų gyvenimo slėpinys, kuris atskleidžia tiesą apie mus. Mes taip pat esame sukurti, kad žengtume į Dangų, taip pat sugrįžtume pas Tėvą. Visa kūrinija su ilgesiu laukia, visa žmonija to ilgisi. Todėl Jėzaus sugrįžimas pas Tėvą yra paskutinis Jėzaus mokymas, skirtas mums. Mes esame pašaukti ne tik gražiam ir kilniam gyvenimui čia, žemėje, apriboti laiko ir erdvės – nuo šiol esame pašaukti gyventi visai kitoje erdvėje ir kitu laiku, kurie mums yra Dievo paruošti. Gyvenimas žemėje yra šios kelionės aukštyn kelias – ne kliūtis, kurią reikia įveikti arba jos išvengti, ne laikas, kurį reikia pralaukti, laukiant to, kas tikra. Žemė paslaptingai tampa amžinybės įsčiomis – iš čia startuojame, tai yra pakilimo aikštelė, skirta žengimui aukštyn, į kurį visi esame pašaukti. Būtent čia, į žemę, Tėvas nukreipia savo žvilgsnį, ją sukilnina, atsiunčia savo Dvasią, kurios dėka gyvenimas kyla į amžnybę. Jėzus, žengdamas į Dangų, kartu lieka čia, žemėje: Jis lieka savo mokiniuose, savo Bažnyčioje, pašauktoje gyventi ir daryti būtent tai, ką Jis darė – būti artėjančia Dievo karalyste. Dėl šios priežasties mokiniai, tai yra mes, turime eiti į visą pasaulį bei skelbti Evangeliją visai kūrinijai. Mokiniai, tai reiškia mes, nesame pašaukti nuveikti begalės dalykų, mums nereikia atlikti sensacingų stebuklų – mums tereikia tikėti. Ir tada mes pamatysime, kad mūsų gyvenimas parodys Viešpaties buvimą, Viešpačiui drauge veikiant ir Jo žodžius patvirtinant ženklais, kurie lydėjo mokinius, kaip kalba Morkus (plg. Mk 16, 20). Mes esame pašaukti patys būti ženklais – Kristaus pergalės prieš blogį, gyvenimo pergalės prieš mirtį ženklu. Įdomu, kad prieš pat šiandien skaitomas Evangelijos pagal Morkų eilutes, tekste tris kartus kalbama apie mokinių netikėjimą. Atrodo, kad tie, kurie yra pasiųsti skelbti Evangelijos visam pasauliui, tie, nuo kurių priklauso daugybės žmonių išganymas, jie patys buvo netikintys, abejojantys ir kietos širdies. Tačiau būtent tai mums teikia vilties – tik tie, kurie patys pažįsta netikėjimą, abejones, gali nešti Karalystės žinią kitiems, tik tie, kurie susidorojo su savo abejonėmis, tik tie, kurie patyrė, kad Dievo karalystė iš tiesų yra malonė. Norėčiau baigti pabrėždamas, kad Dievo karalystė yra tarp mūsų. Ne todėl, kad esame tvirtai įsitikinę, ne todėl, kad mums nekyla abejonių, bet vien todėl, kad leidžiamės būti Evangelijos keičiami, keičiami malonės. Br. Algirdas Malakauskis OFM yra Mažesniųjų brolių ordino (pranciškonų) Lietuvos šv. Kazimiero provincijos delegatas Šiaurės Amerikai, Šv. Antano vienuolyne Kenenbunke, Meino valstijoje, JAV. 2024 m. gegužės 12 d. vyks referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, oficialiai vadinamas Privalomuoju referendumu dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12-ojo straipsnio pakeitimo. Atsižvelgdamas į šio klausimo svarbą užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams ir neagituodamas balsuoti „už“ ar „prieš, iki pat referendumo savaitės interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ sekmadieniais publikuos užsienyje dirbančių sielovadininkų parengtas ir nuotoliu įrašytas „Sekmadienio meditacijas“ – kunigų komentarus apie to sekmadienio liturgijos Šventojo Rašto skaitinius. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-sugrizimas-pas-teva-i-dangaus-karalyste/
Saturday May 11, 2024
Pokalbis su politologu Linu Kojala apie Ukrainos integraciją į Europos Sąjungą
Saturday May 11, 2024
Saturday May 11, 2024
Politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala įsitikinęs, kad artimiausiu metu, tikriausiai jau šį birželį, Ukraina pradės derybas dėl narystės Europos Sąjungoje (ES). Jos bus nelengvos, tikėtina – gana ilgos. Bet neabejojama, kad Ukraina anksčiau ar vėliau tikrai taps visaverte ES nare. L. Kojalą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Šis pokalbis vyksta pasibaigus Rytų Europos studijų centre surengtam susitikimui su Ukrainos integracijos į Europos Sąjungą komiteto pirmininke Ivanna Klympush-Tsintsadze. Tad kokios šiandien yra Ukrainos integracijos į ES perspektyvos? „Jos geresnės negu bet kada anksčiau, – sako politologas. – Prisiminkime, kad dar visai neseniai, prieš prasidedant didelio masto Rusijos invazijai, Ukraina neturėjo narystės Europos Sąjungoje perspektyvos. Kitaip tariant, jai buvo siūloma artėti prie ES, perimti europietiškus standartus, bet tai nebūtų visavertės narystės galimybė. Dabar Ukraina ne tik turi perspektyvą, bet ir dar šiais metais, iš esmės po kelių savaičių, jau formaliai pradės derybas. Jos bus nelengvos, tikėtina – gana ilgos, bet mes neabejojame, kad Ukraina anksčiau ar vėliau tikrai taps visaverte Europos Sąjungos nare.“ Lietuva nuo gegužės 17 dienos pradeda pirmininkavimą Europos Tarybos Ministrų Komitetui. Tuo laikotarpiu Lietuvos užsienio reikalų ministras eis Europos Tarybos Ministrų Komiteto pirmininko pareigas. Daugiausia dėmesio ketinama skirti Rusijos užpultai Ukrainai. Kokio postūmio čia galima tikėtis? „Manau, mes kalbame apie ilgalaikį darbą, kurio reikės tam, kad Ukraina ne tiktai apsigintų, bet ir galėtų užsitikrinti ilgalaikį augimą atstatant šalį, užsitikrinti ilgametį saugumą. Tad manau, kad Lietuvos indėlis šiuo atveju bus prisidėti prie šių ilgamečių procesų: kalbant apie Ukrainos rekonstrukciją ir jai reikalingas lėšas, kalbant apie nusikaltimus, kurie padaryti Ukrainoje ir negali likti užmarštyje – už juos turės atsakyti tie asmenys, kurie juos atliko, ir, be abejo, kalbant apie tiesioginę pagalbą, kurios Ukrainai reikia būtent šią akimirką. Visa tai – ilgalaikio darbo dalis. Ir, aišku, Lietuva, pirmininkaudama Tarybai, tikrai turės galimybių tai dar kartą iškelti į aukščiausią politinės darbotvarkės dalį“, – teigia L. Kojala. Nemažai daliai žmonių čia, Lietuvoje, susidaro įspūdis, kad mūsų Vyriausybė labiau rūpinasi Ukrainos nei Lietuvos reikalais. Jie tos pagalbos nekvestionuoja, tačiau klausia, ir galbūt tai natūralu, – ar Vyriausybė tokia veikla savotiškai nepersistengia? Galbūt žmonės susidaro klaidingą įspūdį, o gal tai tiesiog nepakankamai visuomenei iškomunikuota tema? „Lietuva supranta, kad Ukraina ne tik ginasi pati – ji gina ir mus. Natūralu, kad tokio milžiniško ir brutalaus karo akivaizdoje mūsų dėmesys yra nukrypęs į šalį. Viešojoje erdvėje tiek daug apie Ukrainą kalbama, bet tai neturėtų sudaryti iliuzijos, kad mums rūpi tik Ukraina. Mes visų pirma Ukrainai padedame. Tačiau ta parama, jeigu vertintume absoliučius dydžius, nėra tokia jau milžiniška. Lietuva paramai yra skyrusi šiek tiek daugiau negu 1 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai viena iš didžiausių Ukrainos rėmėjų, bet tai tikrai nekeičia bendros mūsų šalies krypties, ekonominės situacijos ar kitų problemų, kurias sprendžia ir Vyriausybė, ir kitos politinės institucijos. Taip, dėmesys, natūralu, yra sutelktas į Ukrainą, tačiau neturėtume manyti, kad tai yra vienintelė mums svarbi tema, nes turime stiprinti ir savo saugumą, ir savo klestėjimą iš įvairių perspektyvų“, – reziumuoja L. Kojala. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-kojala-labai-tiketina-kad-artimiausiu-metu-ukraina-prades-derybas-del-narystes-es/.
Saturday May 11, 2024
Pokalbis su „Eurovizijos“ apžvalgininku Justu Buivydu
Saturday May 11, 2024
Saturday May 11, 2024
Iki „Eurovizijos“ didžiojo finalo liko visai nedaug. Gerbėjai su didžiausiu nekantrumu laukia šeštadienio vakaro, kai ant „Eurovizijos“ scenos užlips ir Lietuvai konkurse atstovaujantis Silvester Belt. Ketvirtadienį įvykus antrajam 2024-ųjų „Eurovizijos“ pusfinaliui, „Eurovision.tv“ paskelbė, kokia tvarka šeštadienį pasirodys konkurso finalininkai. Lietuvos atstovas Silvester Belt ant scenos žengs septintas. Iš viso finale matysime 26 šalių atlikėjus. Tinklalaidės „Suvienyti „Eurovizijos“ idėjos autorių ir rengėją, naujienų portalo „Eurodiena.lt“ redaktorių, „Eurovizijos“ apžvalgininką Justą Buivydą, stebintį ir analizuojantį didžiausią ir garsiausią pasaulyje dainų konkursą, pozityviai nuteikia į sceną sugrįžtantys nacionaliniai elementai: kalba, muzikiniai instrumentai, kostiumai. Jo nuomone, tai daro konkursą spalvingesnį, įdomesnį, patrauklesnį įvairaus amžiaus žiūrovams. J. Buivydą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Eurovizija“ pradėta rengti 1956 metais. Pirmojoje „Eurovizijoje“ Šveicarijoje dalyvavo septynios šalys, šiemet – trisdešimt septynios. Kas lemia tokį „Eurovizijos“ gyvybingumą ir populiarumą? „Populiarumą lemia tai, kad „Eurovizijoje“ telpa labai daug visko. Tai nėra sportinis renginys, bet jame veikia sportinis principas – varžymasis, taškų lenktynės, lažybų prognozės ir taip toliau. Taigi tai vyksta azartiškai. Suprantama, labai svarbu ir muzikinis atlikimas. Kiekvienas iš mūsų vienokiu ar kitokiu būdu esame susiję su „Eurovizija“, nes ten skambančios muzikos klausomės per radiją ar kitais būdais. Ir visai nesvarbu, patinka ar nepatinka ši muzika – kiekvienas gali atrasti kažką, kas galbūt patiks“, – svarsto J. Buivydas. Anot jo, nepaisant įvairių nesutarimų, vertinimų, „Eurovizija“ yra smagus visos Europos susibūrimas ir visos Europos šventė. „Eurovizijoje“ pastaruoju metu matyti labai daug erotizuotų dalykų, nuogumo. Komentuodamas tai, apžvalgininkas teigia, kad tokia tendencija atspindi realybę: „Eurovizija“ yra savotiškas visuomenės veidrodis. Pastaraisiais metais labai aktualios Europoje temos yra tolerancija, kitokio žmogaus supratimas ir priėmimas, nepaisant seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ir t. t. Dabar pastebimas siekis mažinti tas sienas, skirtį tarp žmonių. Dalis žmonių nori labiau atskleisti tikrąją savo pusę. Pavyzdžiui, šiais metais Airijos atstovė pasirodymą pradeda su juoda suknele, bet paskui vidury pasirodymo ši nukrenta, ir atlikėja lieka su apatiniais. Kai kurie atlikėjai tai demonstruoja nepaisydami, ką apie juos pasakys kiti. Tokios tendencijos vyrauja didžiojoje Europos dalyje, tai natūraliai atsispindi ir „Eurovizijoje“.“ „Eurovizijoje“, ypač pastarojoje, atsiranda vis daugiau autentikos. Ką tai byloja? „Tai vienas geriausių dalykų, – mano J. Buivydas. – Man atrodo, kad pastaraisiais metais „Eurovizijoje“ pastebimas grįžimas prie autentiškumo. Pusė dainų čia skamba gimtąja kalba. Pažiūrėkime į Lietuvos atvejį. Mes nuo 1999-ųjų bijojom kaip velnias kryžiaus savo gimtosios kalbos, nes buvom šiek tiek nudegę. Kai Ovidijus Vyšniauskas, Aistė Smilgevičiūtė dainuodami savo dainas lietuviškai užėmė žemas vietas, mes kažkodėl apkaltinome savo kalbą. Manau, kad problema buvo ne kalba. Šiemet Silvestras „Luktelk“ dainuoja lietuviškai – mūsų rezultatai yra puikūs, Lietuva yra penkioliktuke.“ Lietuvos atstovas Silvester Belt pateko į konkurso finalą ir pasirodys pirmoje jo dalyje. Kalbėdamas apie Silvestro sėkmę J. Buivydas įvardija to priežastį: „Labai kabinanti daina. Tai turbūt viena moderniausių dainų, kokią Lietuva yra siuntusi. Pastebimas puikus Lietuvos komandos pasirengimas konkursui ir dalyvavimas repeticijose. Viskas sustyguota puikiai. O ką jau kalbėti apie mūsų atlikėją. Visi, kurie su juo daugiau ar mažiau susipažįsta, jį tiesiog įsimyli. Silvestras labai komunikabilius, jautrus, atidus duodamas interviu. Manau, kad visi turėtume Lietuvoje didžiuotis juo. Ir visiškai nesvarbu, koks bus rezultatas šeštadienį. Nors esu tikras, kad jis bus labai geras. Bet kuriuo atveju mes turim Silvestrą pasitikti kaip didvyrį Vilniaus oro uoste.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/eurovizijos-apzvalgininkas-j-buivydas-dziaugiuosi-i-konkursa-sugriztancia-autentika-ir-silvester-belt-sekme/.
Saturday May 11, 2024
Pokalbis su kandidatu į LR prezidentus Eduardu Vaitkumi
Saturday May 11, 2024
Saturday May 11, 2024
Savarankiškai kandidatu į prezidentus išsikėlęs gydytojas Eduardas Vaitkus teigia, kad Rusija šiuo metu nėra grėsmė Lietuvai, o NATO vadina „agresyviu kariniu bloku“. Kalbėdamas apie socialinę politiką, E. Vaitkus sako, kad „mokyklose informacija apie LGBT privalo būti uždrausta“. Taip pat kandidatas į prezidentus tvirtina, kad Lietuvai reikia pokyčių, kad tapęs prezidentu jis sukurtų ypatingojo prokuroro pareigybę, išleistų užsienio agentų įstatymą. Jį kalbina žurnalistas Vakaris Vingilis. Žiniasklaidoje E. Vaitkus neretai pavadinamas prorusišku kandidatu, tačiau interviu jis teigė, kad jo su Rusija niekas nesieja: „Niekada nesiejo ir nesieja. O kas yra žiniasklaida? Jūs žinote, kaip informacinėje erdvėje veikia informaciniai agentai. Jie atstovauja Lietuvos interesams ar užsienio? Jūs juk žinote, kas yra „Eltos“, „Delfi.lt“, BNS savininkai ir kad jie nėra Lietuvoje. Kiek Lietuvoje yra Anglijos išlaikomų žmonių? Apie šitą pas mus nedrįstama pasakyti, ir tik neoficialiai kalbama.“ „Man nesvarbios kitos šalys, nes aš gimiau Lietuvoje, ir mano pareiga rūpintis vien Lietuva, nes be jos esame niekas. Tiems, kurie mus jau seniai pardavė, mano prolietuviška veikla nėra tinkama, ir jie neturi kito paaiškinimo, tai tada sako, kad jis turbūt nori parduoti Lietuvą. Jie suvokia psichologiniu požiūriu, kad jau pardavė Lietuvą. Buvo gera kaina, kapitalizmo dėsnis, ir reikia naudotis proga. Mano žodžius, kad Lietuva neparduodama ir neparsiduoda, vertina kaip „jis nori parduoti Rusijai“. Tik tiek galiu atsakyti“, – sako E. Vaitkus. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/e-vaitkus-siuo-metu-rusija-nera-gresme-lietuvai/.